Ilgės – ko ilgimės artėjant ilgėms

ilgesIlgės – ko ilgimės artėjant ilgėms

Nežinau, kas nutinka žmogaus viduje, bet krintant lapams, vis dažniau apsiblausiant danguj, ilgėjant tamsai vis dažniau pagaunu save dainuojant “Žalius rugučius”. Turbūt niekaip žmogus negali išgyventi šio tamsos laiko, kol neišjaučia savo ilgesio iki pat pašaknų. Ir jis beprotiškai ilgas, tas ilgesys. Negali nepastebėti, kad mūsų kalboje viskas labai gražiai susidėlioja į vietas ir kalba pati mums pasakoja mūsų istoriją. Ilgėja vakarai, ilgėja tamsos laikas, dūšioje pasidaro neišpasakytai ilgu ir patys nežinome ko ilgimės. Ar ne todėl šis laikas vadinamas Ilgėmis? S. Daukantas atpasakoja mėsos paruošimo ir kepimo apeigas ir paaiškina, jog „ta šventė buvo šventinama minavonei mirusiųjų, dėl to vadino ją ilgėmis, it būt ilgėdamies mirusiųjų tą darantys, arba vėlių dienos, nuo to, jog vėles ant tos šventės vaišino“.

Čia laikas prisiminti ir mūsų senąjį dievą Vėliną, kuris prisimenamas mirus žmogui ir artėjant Ilgėms. Visą metų ratą galime padalinti į šiltą ir šaltą, šviesų ir tamsų, į Perkūno ir Vėlino metą. Šiltuoju metu ant svieto viešpatauja Perkūnas. Jis ateina su pirmu griausmu ir išeina su paskutiniu, jis atrakina žemę pavasarį ir užrakina ją su pirmuoju gruodu. Bet turi būti kažkas, kas gali atverti vėlių vartus ir priimti mus į motiną žemę net ir tada, kai žemė užrakinta. Tai Vėlinas. Jis vienintelis gali atverti žemę net ir sukaustytą gruodo, Vėlino galia nepavaldi metų laikams, jis atveria Vėlių vartus ir jie veriasi jau dabar. Būtent tuo metu, kai mus visus užvaldo rudeninis ilgesys. Gal taip su mumis kalbasi mūsų artimųjų vėlės. Atsivėrus vėlių vartams pradeda klaidžioti keliais ir keleliais ieškodamos kelio pas savo artimuosius, lėtai skubėdamos aplankyti visus, ieškodamos praverto langelio, kviečiančio užeiti. Tas pravertas langelis, tai ženklas vėlėms, kad jos yra laukiamos prie vaišėmis nukrauto stalo, kad už jo susėdę artimieji prisimena savo giminaičius iš pomirtinio pasaulio.

Taip, mes, lietuviai, tokie ir esame – mirusiųjų draugai. Mes nebijome vėlių, mes patys dideliausiais būriais einame į kapus su jomis susitikti. Ilgės ir mums visiems gerai žinomos Vėlinės yra ta pati šventė ir pavadinimas sufleruoja, kad tai ne gyvųjų šventė, tai šventė mirusiųjų, mirusiems ir su mirusiais. Jos svarba mūsuose tiek giliai įsišaknijusi, kad net patys nepastebime, kaip bet kurie darbai nusistumia šonan, nes galime nepadaryti daugybės dalykų, bet negalime neaplankyti artimų mirusiųjų kapų Vėlinių metu. Tą patvirtina ir gausybė liaudies dainų mirusiems. Viena iš jų – „Oi toli toli“. Dainoje dainuojama, kad giminėlė toli, jau ant debesėlio, tai reiškia – jau dausose. Toliau pasakojama, kad dainuojantysis mielais siųstų pasiuntinį, kuris pakviestų į svečius tėvelį, motulę ar kitą artimąjį. Tai tik patvirtina, kad mes laukiame savo mirusiųjų. Mes turime užkoduotą priklausomybę jais rūpintis, daryti viską, kad jiems vėlių kalnelyje būtų gera gyventi.

Laikas bėgo, papročiai kito, bet niekas nesugebėjo iš mūsų savasties išguiti pagarbos mirusiajam. Mums visiems gerai žinomas Marcelijus Martinaitis priešiško kareivio lūpomis taria:

Mes niekada neįveiksim jų mirusiųjų.
Kai jie puola, neima jų nei ugnis, nei metalas.

Ginasi jie aukomis. Jie turi
Nesuprantamų galių
Išleisti prieš mus savo mirusius.

Mes jų neįveiksim –
Jų mirusieji pavojingesni nei gyvieji.

Jeigu juos ir turėsim,
Jie niekada nebus mūsų.

Vargu ar Marcelijus Martinaitis kalbėjo apie nematomą mirusiųjų armiją. Labiau tikėtina tai, kad mirusieji yra mūsų stiprybė. Kad kol mes juos prisimename, tol tvirtai esame įsišakniję į savo žemę, tol žinome, kas mes, iš kur mes, kodėl mes tokie. Tik žinodamas atsakymus į šiuos klausimus žmogus esti stiprus. Tokį žmogų gali turėti, bet jis vistiek bus laisvas. Šis gilus pasąmoninis suvokimas ir verčia mus ilgėtis svečių iš anapusinio pasaulio. Todėl ilgės nėra tik žvakelės uždegimas ant tėvų ar senelių kapų. Tai kur kas daugiau, giliau ir ilgesingiau. Tai ilgas kelias iki kito pomirtinio pasaulio į kurie vieną dieną visi išeisime.

https://www.youtube.com/watch?v=tN5uZwk1aQY

 

Teksto ir nuotraukos autorė – Asta Valiukevičienė;