uzgaveniu kaukesLietuviškos Užgavėnių kaukės

Tirpstant paskutiniams žiemos sniegams vis dažniau pagalvojame, kad jau tuoj viskas sužaliuos, prisimename, kaip Žiemos saulėgrįžos metu apdainavome obelėlę – pasaulio medį ir rodos, kad šiomis dienomis tas pasaulio medis jau ruošiasi pirmųjų pumpurėlių prasikalimui. Kas po tuo medžiu vaikšto – jau rašėme.

 

O kodėl dabar apie tai kalbame? Nes artėja Užgavėnės ir tai, kas vaikšto po medžiu, vaikšto tarp mūsų ir Užgavėnių dieną. Turbūt jau supratote, kad kalbėsime apie Užgavėnių kaukes.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Pasaulio medis neturi nieko bendro su Užgavėnėmis, kadangi pastaruoju metu esame įpratę gatvėje matyti keistus persirengėlius, į kuriuos žiūrėdami negalime atpažinti ar tai žydas, ar čigonas, o gal vengras, ar tai čigonė, ar ragana, velnias ar ožys. Dabar atrodo, kad užtenka baisokai apsirėdyti, gerai prisidažyti ir jau Užgavėnės, bet vargu ar žinome, ką tas mūsų apsirėdymas reiškia. O reikšmę jis turėjo visada.

Persirengėliai

Persirengėliai visų pirma yra ne kas kita, kaip svečiai iš ano pasaulio, iš kito pasaulio. Labai įdomu tai, kad svečius iš anapus pradedame kviestis artėjant tamsai, t. y. rudenį, per Ilges ar Vėlines. Jiems praveriame langelį, laukdami pačių artimiausių išėjusiųjų sugrįžtant. Tikimės, kad jie kartu susės prie bendro vaišių stalo ir vėl susitiks visa giminėlė. Vėliau laukiame savo artimų mirusiųjų Kūčių vakarienės metu – dedame ant stalo tuščią lėkštę vėlėms tų, kurie su mumis jau neprisėda prie bendro stalo gyvųjų pavidalu. Lygiai taip pat laukiame svečių iš ano pasaulio ir per Užgavėnes. Visiems gerai žinoma, kad persirengėliai, atvykę į namus prikrečia daugybę aibių, bet niekas nepyksta, o kaip tik laukia jų, ruošia vaišes, kepa blynus, vaišina, išeinant dar ir į kelionę vaišių įdeda, nes tas “svečias į namus – Dievas į namus”. Užgavėnių persirengėlių apsilankymas lyg koks namų palaiminimas, lyg gero linkėjimas. Šis bendrumas leidžia Užgavėnes priskirti prie žiemos švenčių, bet nebus didelio nusikaltimo, jei jas pavadinsime pavasario švente, nes vienaip ar kitaip tai yra dviejų jėgų – žiemos ir pavasario, šviesos ir tamsos – sandūra. Anksčiau Užgavėnių persirengėlių būryje vaikštinėdavo meška ir briedis. Tai jie susigrumdavo vietoj dabartinio kanapinio ir lašininio. Tai meška, per pusiaužiemį nubudusi iš žiemos miego ir pranešusi mums apie artėjantį pavasarį, nugalėdavo briedį ir jį išvarydavo kartu su žiema. Todėl jokios persirengėlių eitynės be meškos neapsieidavo. Meška tai ir skalsos simbolis. Juk sakoma “derlinga kaip Rietavo meška”, “ar nenori medaus iš meškos ausies?”, “pašikyk mešką, gausi vašką” arba “gyvena kaip meškos ausyje” ir dar begalės kitų pasakymų, teigiančių, kad iš tos meškos kaip iš kokio gausybės rago visokios gėrybės teka. Taigi ir meškos apsilankymas namuose buvo laukiamas.

Gervelė

Nemažiau svarbi Užgavėnėse buvo po gyvybės medžiu vaikštinėjanti gervelė. Ji, pavasario šauklė, atėjusi į namus, pažnaibydavo netekėjusias mergeles taip duodama ženklą, kad bendruomenė mano, jog jau laikas. Jos pažnaibymas linkėjo greito antros pusės atsiradimo. O štai senbernius, kurie galėtų važiuoti piršliais, bet dėl neaiškių priežasčių vis dar sėdi namuose, gervelės, o ir visi kiti Užgavėnių persirengėliai tiesiogiai erzindavo, kartais net apipildavo pelenais. Ar tai neprimena lietuviško posakio apie senyvą žmogų, kai sakoma, kad iš žmogaus jau pelenai byra? Gervės pavadinimas meilės deivele nėra užtikrintai pagrįstas, tačiau šį personažą sutinkame ir vestuvėse. Tiesa, vėliau gervelė vestuvėse nunyko, tačiau kai kuriais atvejais ją pakeitė vaikus nešantis gandras. Taigi matome, kad meilės tema ir gervė visada yra šalia.

Ožys

Taip pat užtikrintai Užgavėnių persirengėlių tarpe vaikšto ožys. Būtent baltas ožys rudens pabaigoje prikviesdavo žiemą. Piemenys jį vesdavo aplink medį ratu, kartais gerai pabaksnodami, kad ožys garsiau bliautų. Jei pakankamai garsiai bliaus, tai žiema išgirs ir pasirodys. Todėl visai nekeista, kad išvarant žiemą ožys lygiai taip pat dalyvauja persirengėlių eitynėse. Sakoma, kad ožys yra požemio būtybė, o žiema – požemio, tamsos laikas, todėl visai tikėtina, kad šiomis dienomis Užgavėnių persirengėlių būryje gausiai šmirinėjantys velniai yra ne kas kita, kaip ožio atitikmuo. O jei jau ožio – tamsos laikas baigiasi, tai reikia užleisti vietą kažkam iš šviesos pasaulio. Ir čia mes sutinkame kitą labai ryškų Užgavėnių persirengėlių personažą – arklį.

Arklys ir/ar žirgas

Kad arklys ir/ar žirgas buvo lietuviams svarbus – nebereikia įrodinėti. Dar ir dabar ant senų kaimo trobų stogų matome užsilikusius lėkius, žmonių paprastai vadinamus žirgeliais. Šie žirgeliai populiarėja ir tarp naujai statomų namų, nes lietuvio pasamonėje žirgas išsaugojo savo ryškumą ir svarbą. Nereikia pamiršti ir mito apie saulės žirgus, mitiniu vežimu parvežančius dangumi Saulę. Tam tikra prasme šie dangaus žirgai parveža pavasarį, o kartu ir primena apie artėjantį pavasario ženklą – perkūniją. Visi žinome mįslę, “toli žirgas žvengia, arti kamanos skamba. (Perkūnas)”. Taigi kas dabar mums atsakys, kokiais žirgais po dangų važinėja Perkūnas? 🙂 Lietuvių mitologijoje arklys yra tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų, taip pat tarp žemės ir dangaus. Todėl jo apsilankymas namuose laukiamas ne mažiau, nei kitų Užgavėnių persirengėlių.

Štai šie 4 veikėjai buvo bene svarbiausi ir ryškiausi Užgavėnių eitynių dalyviai. Žinoma, su jais kartu dar vaikštinėdavo Giltinė atėjusi ne iš kur kitus, o iš to paties anapusinio pasaulio. Tai ji žinodavo, kas ir kada peržengs vartus, skiriančius šį ar aną pasaulį. Galbūt šiomis dienomis Giltinės pasirodymas namuose mums nebeatrodo jaukus, tačiau užtenka prisiminti pasaką apie pagautą ir uždarytą Giltinę, kad suprastume jos darbo svarbą. Liūdna, kai žmogus palieka šį pasaulį, bet pasaka pasakoja, kad daug liūdniau, kai niekas niekada nemiršta, kai sensta iki bejėgiškumo, kamuojasi ligos pataluose ir niekaip negali išeiti anapus, kas nutinka pasauliui, kai didelė dalis žmonių dėl senatvės nebegali dirbti, tačiau vistiek nori valgyti. Nelieka nieko kito, kaip atsiprašyti Giltinės ir išleisti ją dirbti savo darbo. Taigi Giltinės pasirodymas namuose primindavo žmogui jo gyvenimo laikinumą, todėl priversdavo susimąstyti apie taip, kaip jis nori nugyventi sau skirtą laiką.

O kad gyventume teisingai, reikia per Užgavėnes atsikratyti visų blogybių. Tuo tikslu mes esame įpratę deginti Morę, tačiau buvo ir įdomesnių papročių. Štai vienas iš jų:  Užgavėnių dieną į lauką reikia išvežti bent vieną vežimą mėšlo. Nors šiaip tą dieną rimtai dirbti negalima. Sakoma, kad tuomet visus metus labai stipriai dirbsi ir niekaip darbų nebaigsi. Tačiau mėšlas visais laikais buvo mėšlas. Nors ir visai vertinga trąša, tačiau visgi tai kažkas, kas šlamštas. Taigi šiomis dienomis nepamirškime, kad pasaulyje susikaupė ne vienas vežimas mėšlo. Nebijokime švęsti Užgavėnių. Lai jos būna apsivalymo nuo negandų laikas.

Teksto autorė – Asta Valiukevičienė;