Pasaulio medisPasaulio medis neatsiejama mitų dalis daugumoje pasaulio tautų. Gana dažnai aptinkami ir pasaulio medžio variantai: gyvybės, pažinimo, vaisingumo, šamanų medis.

Tai mitinis motyvas, kuris bendras giminingoms indoeuropiečių tautoms, o dažnai ir ne tik joms. Pasaulio medis atspindi pasaulio sampratą, jo turinį. Kol nebuvo gyvybės medžio, tol buvo tik chaosas, o išaugęs medis stabilizuoja chaosą ir įsivyrauja tvarka. Per medį eina pasaulio ašis sujungianti požemį ir dangų, dausas. Medis įkūnija stabilumą, tai lyg atramos taškas.

Bene gražiausiai ir išsamiausiai pasaulio sutvėrimą apdainuoja lietuvių liaudies daina “Vidury lauko”.

Vidury lauko stovi grūšelė, kalėda

Toje grūšelėj žvakelės dega, kalėda

O ir pakrito kibirkštėlė, kalėda

O ir pasliejo marios mėlynos, kalėda

Ant tų marelių laivelis plaukia, kalėda

Tami laively krėslalis stovi, kalėda

Tami krėslaly mergelė sėdi, kalėda

Mergelė sėdi, gromatų rašo, kalėda

Gromatų rašo, tėveliam sunčia kalėda

Pasaulio medisTaigi vidury lauko/pasaulio matome stovintį pasaulio medį/grūšelę. Grūšelėje deganti žvakelė – ugnies simbolis. Kaip kibirkštis įskelia ugnį ir tamsoje nušvinta šviesa, taip ir dainoje iš medyje degančios ugnies iškritusi kibirkštis pradeda pasaulio susitvėrimą, pasilieja vanduo/gyvybės simbolis. Tose mariose sūpuojasi laivelis, o laivelyje mergelė/saulelė. Taip atsiranda šviesa. Taip kuriasi pasaulis aplink pasaulio medį. Viskas kinta, kuriasi, gimsta, o medis lieka stovėti. Jis – stabilumas.

Kitas pasaulio medžio simbolis – jovaras, jievaras. Sena lietuvių daina kalba pati už save:

Šaly kelio Jovaras stovėjo,
Slaunasai žolyne rugeli.
Iš pašaknų skambantys kankleliai,
Slaunasai žolyne rugeli.
Per vidurį dūzgiančios bitelės,
Slaunasai žolyne rugeli.
Viršūnėlėj sakalo vaikeliai,
Slaunasai žolyne rugeli,
Ir atjoja brolelių pulkelis,
Slaunasai žolyne rugeli.
Prašom sustot, jaunieji broleliai,
Slaunasai žolyne rugeli.
Paklausykit skambančių kanklelių
Slaunasai žolyne rugeli.
Paklausykit dūzgiančių bitelių,
Slaunasai žolyne rugeli.
Pažiūrėkit sakalo vaikelių,
Slaunasai žolyne rugeli.
Dėl tėvelio skambantys kankleliai,
Slaunasai žolyne rugeli,
Dėl motulės dūzgiančios bitelės,
Slaunasai žolyne rugeli,
Dėl brolalio sakalo vaikeliai,
Slaunasai žolyne rugeli.

Ši daina bene ryškiausiai apdainuoja pasaulio medį ir visą jo sampratą. Iš dainos matome, kad pasaulio medis pasaulį dalija į tris sferas. Požemį, dangų/dausas ir tai, kas tarp jų – mūsų visų žemė, gyvųjų pasaulis. Šios trys sferos atspindi ir tris būties laikus. Tai praeitis – ten, kur mūsų protėviai, dabartis – čia, kur mes dabar esame, ir ateitis – ten, kur visi eisime po mirties. Bet ne tik tai. Į pasaulio medžio sandarą sutelpa ir trys kitos sritys, trys kiti pasaulio “gyventojai”. Tai mūsų visų mirusieji, mūsų visų protėviai. Jiems skirtas požemio pasaulis. Mes gyvieji, kurie gyvename po medžio šakomis, tarp požemio ir dausų. Na ir žinoma pačios dausos, kurios skirtos seniesiems mūsų dievams. Tačiau negalime nepastebėti fakto, kad keičiantis laikams keitėsi ir pasaulio suvokimas. To pasekoje matome, kad mirusiųjų pasauliui skirtas požemis, tačiau lygiai taip pat ir dausos. Taip yra todėl, kad bėgant laikui mirusiųjų pasaulis „persikėlė“ į dausas, tačiau išlaikė ir archajiškesnę tradiciją – mirusiųjų pasaulį matyti požemyje.

Daina apdainuoja palei pasaulio medžio šaknis skambančius kanklelius. Čia labai gili sąsaja tarp kanklių ir mirusio žmogaus. Etnologijoje puikiai žinoma tradicija, kad gimus žmogui pasodinamas medis, o žmogui mirus iš to medžio medienos pagaminamos kanklės. Žmonės sakydavo, kad tos kanklės kalba mirusio žmogaus balsu. Kita labai artima tradicija, kad mirus žmogui šeimos narys išeina į mišką ieškoti tinkamos eglės, ir padaro iš tos eglės kanklelius. Tais kankleliais kankliuoja su mirusiuoju atsisveikinant. Kodėl būtent eglės? Nes eglė dažnai siejama su pomirtiniu pasauliu, ji taip pat yra lyg pasaulio medžio simbolis, kuris amžinai žalias, amžinai gyvas, nepavaldus metų laikų kaitai. Dar ir dabar kaimuose eglių šakelėmis nubarstomas kelias į vietą, kur pašarvotas mirusysis. Ne taip senai, kai dar mirusieji buvo šarvojami savuose namuose, namai buvo iškaišomi eglių šakelėmis. Ir bet kas, einantis pro šalį galėdavo žinoti, kad šiuose namuose vyksta šermenys.

Taip pat turbūt daugelis esate girdėję įvairių romantizuotų istorijų apie garsius Lietuvos kunigaikščius ir jų dainius, kurie kanklėmis kankliuodami išdainuodavo kunigaikščiams ilgas dainas apie savo krašto istorinius įvykius, apie tų žemių didvyrius. Kankliuodami ir dainuodami dainiai perduodavo žinias pasiekusias gyvuosius iš praeities. Todėl ir požemyje nupiešti kankleliai mums simbolizuoja ryšį su praeitimi.

Pasaulio medžio vidury girdime dūzgiančias bites, kurios mums primena visa mūsų buitį. Niekam ne paslaptis, kad miršta tik žmogus ir bitė. Bitė yra labai svarbi lietuvių kultūroje. Sakoma, kad mirus žmogui jo siela išskrenda pasivertusi bitele. Taip pat sakoma, kad iš bičių žmonės išmoko ne tik dirbti, bet ir šokti. Tik iš pirmo žvilgsnio ir tik nepažįstančiam bičių gali atrodyti, kad avily viskas chaotiškai dūzgia. Bet kuris bitininkas gali papasakoti apie labai griežtą avilyje veikiančią struktūrą – kiekviena bitė atlieka savo funkciją, niekas avilyje nevyksta bet kaip. Taigi bitės pasaulio medyje simbolizuoja mus – gyvuosius, ant šios žemės gyvenančius.

O medžio viršūnėje matomi sakalo vaikeliai tai aliuzija į paukščių išskrajotas dausas – dievų pasaulį. Ten, kur žmogui neįmanoma pasiekti gyvam esant. Ten pačioje medžio viršūnėje ne tik sakalo vaikeliai, tačiau dažnai dega ir dangaus ugnis – saulė. Ji – gyvybės davėja, mitinio dangaus pasaulio moteris.

Mūsų pieštame pasaulio medyje sutalpinti dainose užkoduoti simboliai: požemyje skambančios kanklės, pasilieję marių vandenys, kuriuose plaukia laivas, savyje lyg saulės krėslą augindamas pasaulio medį, kurio viršūnėje dega amžinoji ugnis.

Tačiau lietuvių kultūroje, kaip ir visose kitose europietiškose tautose pasaulio medis yra „apaugęs“ dar ir kitais simboliais simboliais. Dažnai palei medžio šaknis rangosi žalčiai – kaip iš praeitis atėję išminties simboliai, gerbiami ir net įsileidžiami į namus. Tai chtoniškojo pasaulio gyventojai. Šalia jų vietą surastų ir rupūžės, dažnai siejamos su raganomis žiniuonėmis ar kiti panašūs gyviai.

Ant laivelio krašto tupintys sakalas ir gegutė lietuvių mitologijoje dažnai minimi kaip mirties pranašai, atnešantys nedžiugią naujieną. Lietuvių liaudies dainose dažnai aptinkamas pasakojimas kaip gegute ar sakalu pasivertę mirusieji lanko savo artimuosius. Todėl paukščius “patupdėme” ne pasaulio medžio viršūnėje, kur apdainuojami sakalo vaikeliai, o nutūpusius ant žemės, arčiau požemio, kaip tarpininkus tarp gyvųjų ir mirusiųjų.

Kitas tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų yra ožys. Krikščionybėje ožio pavidalu dažnai vazduojamas velnias, tačiau senesnėje tradicijoje tai buvo požemio valdytojas Vėlinas, kurio funkcija buvo saugoti pomirtinį pasaulį, prižiūrėti jo tvarką. O štai dūdmaišis (lietuviškoji Labanoro dūda) buvo Vėlino instrumentas, dažniausiai gaminamas iš ožio skūros.

Po medžio šakomis sėdinti meška taip pat priklauso chtoniškajam pasauliui. Ji lyg svečias iš anapus. Dažnai persirengėliai vaizduodami mešką apsirengdavo išvirkščius kailinius, nes ten „kitur“ viskas „išvirkšiai“. Taigi meška dažnai simbolizuoja tą “svetimą”. Štai lietuvių pasakose aptinkamas “juodas kudlotas” taip pat turi artimas sąsajas su meška. Dora mergelė naktį sutikusi juodą kudlotą, į mešką panašią būtybę, bet būdama negobši ir gudri ryto gaidžiams pragydus lieka apdovanota įvairiausiais turtais. O apie tai sužinojusi jos netikra sesuo, bjauraus būdo ir norinti turtų turėti taip pat susitinka su juodu kudlotu. Tačiau ryto gyva nesulaukia. Taigi atvykėliai iš kito pasaulio gali būti apdovanojantys arba baudžiantys – svarbu, kad pats žinotum, kaip tinkamai su jais elgtis.

Tačiau tai ne vienintelis meškos simbolis. Meška, tai skalsa. Mūsų smulkiojoje tautosakoje gausu palyginimų “derlinga, kaip Rietavo meška”, “meška baisi – kailiniai šilti”, “medus iš meškos ausies”, “pašikyk mešką – gausi vašką”, “atvažiavo meška su midučio bačka” ir begalės kitokių pasakymų.

Na o po medžiu vaikštinėjanti gervelė labai aktuali netekėjusioms merginoms. Per Užgavėnes gerve apsirengęs persirengėlis eidavo po namus ir snapu pažnaibydavo netekėjusias merginas, kad “neliktų ant pernykščių šiaudų”. Tai reiškia, kad neliktų “nesukusi savo lizdo”, nesukūrusi šeimos. Tai lyg bendruomenės “pabaksnojimas”, lengvas spaudimas, primenantis, kad bendruomenė mano, jog jau laikas tekėti. Tai savotiškas ženklas, kuriuo aplinkiniai duoda žinią, kad esi jau subrendusi, gali būti priimta į moterų ratą. Gervės “pažnaibyta” mergina laikė tai geru ženklu, žadančiu vestuves. Aptinkama užuominų ir į tai, kad gervelė galėjo būti ir meilės dievaitės simbolis.

Sutalpinti visa pasaulėžiūrą su visais simboliais į vieną pasaulio medžio piešinį būtų gana sudėtinga, nes simboliai yra nevienareikšmiai. Dažnai skirtingose situacijose tai pačiai mitologinei būtybei yra priskiriamos kitos prasmės, todėl kiekvienos būtybės apibūdinimas gali būti gana platus. Todėl ir pasaulio medžio piešinių senojoje kultūroje aptinkame ne vieną. Kiekvienas iš jų akcentuoja vis kitus dalykus, tačiau galime atpažinti bendrus ir kertinius pasaulio medžio aspektus. Tai ašis, jungianti dangų ir žemę, praeitį ir ateitį, o tarp šių dviejų polių visada yra ČIA ir DABAR. Į ČIA ir DABAR sutelpa labai daug…

Teksto autorė – Asta Valiukevičienė

Mūsų produkcija su Pasaulio medžiu:
Marškinėliai “Pasaulio medis” (Unisex, tamsiai žali)
Marškinėliai “Pasaulio medis” (Unisex, juodi)