Visai neseniai Vilniaus Pilies gatvėje teko pamatyti Krampusą 🙂 (Nuotrauka: 2022-03-04 Krampusas. Vilniaus Pilies gatvė.) Tikėtina, kad daugeliui žmonių Krampusų vardas nieko nesako. Ir nieko keisto, mat mes nesame Alpių kalnų gyventojai, kurie su Krampusais susitinka kasmet prasidėjus Kalėdų laukimui.

Taigi Krampusai tai tokie mano mylimi Kalėdų “siaubūnai” iš Alpių kalnų. Siaubūnais juos praminė šiandieninis pasaulis, o gerokai anksčiau jie buvo paprasti Kalėdų persirengėliai iš ano krašto. Kodėl rašau apie juos ir ką bendro jie turi su mūsų lietuviška tradicija?

Visų pirma stabtelkime prie Kalėdos (čia toks Kalėdų Senelio protėvis). Lietuvoje etnologai sutaria, kad lietuviškasis Kalėda yra savas folklorinis personažas, o ne Šv. Mikalojaus palikuonis. Tai bene vienintelis iki šių dienų išlikęs Kalėdų persirengėlis mūsuose. Anksčiau Kalėdų dieną žmonės švęsdavo su šeima, o į pavakarę po namus pradėdavo vaikščioti Kalėdų persirengėliai. Senis Kalėda buvo pagrindinis šios eisenos dalyvis. Vilkėdavo jis išvirkščiais kailiniais, turėdavo ilgą barzdą, lazdą, kartais net kuprą “įsitaisydavo”. Visai primena Dievą Senelį elgetos kailyje. Etnologė Pranė Dundulienė yra užrašiusi tokį Kalėdos pasisveikinimą: Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų pilną terbą, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti”. Kalėdos prisipažinimas atvykus iš ano krašto mums ypač svarbus. Tai atskleidžia lietuvio santykį su anapusiniu pasauliu – svečiai iš ten visad laukiami, o šis – dar ir su dovanomis. Tačiau šį kartą man įdomiau ne pats archajiškasis Kalėda, o jo palyda, kuri labai panaši į Užgavėnių persirengėlius, tai ir gervė, ir šyvis (arklys, žirgas), gali būti ir meška ar ožys, bet šį kartą noriu atkreipti dėmesį į Lietuvoje šiomis dienomis jau beveik užmirštą Juodą Kudlotą. Jis tiek užmirštas, kad net neaišku, kaip rašyti jo vardą: ar Juodas Kudlotas, ar juodas kudlotas, ar tai vardas, ar tik apibūdinimas, o gal kažkas, kieno vardą tarti yra nevalia?..

Tai štai taip iš “patolo” priartėjau prie to, kas šį kartą man svarbu. Tai, ko mes apie save dar nežinome, kartais išsiaiškinti padeda žvilgsnis į kaimynus. Šį kartą gal ne į pačius artimiausius, o tolėliau – į Alpes, į Tirolį, kuris savyje talpina ir Austrijos, ir Vokietijos, ir Šveicarijos bei Italijos kultūrų atspindžius. Pasižvalgysiu ir po mūsų visų Europą.

Bendra europietiška kalendorinių švenčių tradicija būdinga visoms Europos tautoms. Ta pati indoeuropietiška kilmė sąlygoja ir tokį patį metų ciklo suvokimą. Einant metams tautos gludino savus papročius, savas tradicijas, kas lėmė kalendorinių švenčių skirtumus. Būtent dėl skirtumų mes esame įdomūs vieni kitiems. Tačiau šiuo atveju man svarbu bendrumas. Svarbu atrasti, kuo mes panašūs. Kuo panašūs įvairių tautų Kalėdų persirengėliai.

Trumpam dar sugrįžtu prie Kalėdos. Jau minėtame pasisveikinime sakoma: nešu laimę, derlių ir kitokį labą. Senasis Kalėda jokių materialių dovanų niekam nenešė. Jis laimino namus, pabarstydavo grūdais, kas turėjo lemti gerą derlių, Kalėda galėdavo duoti riešutų saujelę linkėdamas skalsos ar vaisingumo. Tokių gerovės nešėjų turėjo bene kiekviena Europos tauta. Tačiau yra ir kitaip. Šiandien kiekvienas vaikas žino istoriją, kad “jei būsi negeras – Kalėdų Senelis atneš anglių”.

Iš kur atkeliavo šis naratyvas, jei Kalėda dalina tik gerus dalykus? Pažvelkime į tuos laikus, kai dar nebuvo Šv. Mikalojaus raudonais kailiniais, kai visoje Europoje vaikščiojo Kalėdų persirengėliai, kurie, kaip ir mūsų Kalėda, yra iš ano pasaulio, iš ano krašto. Jie ateidavo žmogui duoti tai, ko žmogus nusipelnė. Ateidavo palaiminti, palinkėti skalsos ir… pamokyti gyventi. Nereikia žvalgytis toli. Štai lietuviškose Užgavėnėse gervės pažnaibymas buvo postūmis tekėti, o Giltinės pakibinimas – ženklas, kad laikas ruoštis iškeliauti kartu su ja. Svečiai iš ano krašto lyg veidrodis atspindėdavo žmogaus gyvenseną. Taigi ir Kalėdų persirengėliai nebuvo vien tik malonūs. Kai kurie jų keliaudavo su rykštele, ir grybšteldavo ja tiems, kuriems reikėdavo priminti, kaip tinkamai elgtis bendruomenėje.

Tokių svieto lygintojų, besiblaškančių po Europą – gausu. Vienas jų – Krampusas. Šiandieniniame pasaulyje Krampusai po Tirolį bėgioja gruodžio pradžioje (5 d., 6 d.) .Jų rankose šluotos ar rykštės. Dažniausi beržinės, kuriomis jie paauklėja neklaužadas praeivius. Skamba taip, lyg kalbėtume apie mums visiems gerai žinomą beržinę košę. O štai Pensilvanijoje suaugusieji vaikus gąsdina Belsnickiu. Nors Pensilvanija yra visai kitame žemyne, bet ponas Belsnickis į Pensilvaniją atkeliavo iš Vokietijos kartu su vokiečių imigrantais. Rytinėje Belgijoje ir šiaurės Prancuzijoje vaikšto Pere Fouettard, kurio pareiga nubausti negerai besielgiančius vaikus. Islandijoje gyvena siaubūnė milžinė Gryla, kuri pasirodo taip pat kalėdiniu laikotarpiu ir nieko gero nežada tiems, kurie gyvena ne pagal nustatytą tvarką. Graikai į savo namus belaukdami Kalėdų stengiasi neįsileisti Kalikantzaro. Prancūzijoje vis dar žinoma šieno kaliausė Hansas Trapas. Katalonijoje gyvena piktavalis Kaganeris, Vokietijoje, toliau nuo Alpių kalnų Kalėdų Senelį nešinas anglies maišu lydi Knecht Ruprecht. Taigi matome, kad kalėdiniu laikotarpiu Europoje vaikščiojo ne tik laimintojai, bet ir auklėtojai. Manau, kad mūsų kraštuose tai galėjo būti Juodas Kudlotas. Šis veikėjas mūsų kultūroje taip pat aptinkamas tik kalėdiniu laikotarpiu. Šiandien jį sutinkame tik pasakose ar dainose.

Aš paskėliau anksti rytelio,
Ciuciai liūliai, anksti rytelio,
Ir sumaliau du sietu rugių,
Ciuciai liūliai, du sietu rugių,
Du sietu rugių, o trečią grikių,
Ciuciai liūliai, o trečią grikių,
O trečią grikių dėl sa jaunikių,
Ciuciai liūliai, dėl sa jaunikių.
Atjojo svotas juodas kudlotas,
Ciuciai liūliai, juodas kudlotas,
Barzdą išskėtęs, akis išplėtęs,
Ciuciai liūliai, akis išplėtęs,
Snukį susukęs, uodega kaip piestis,
Ciuciai liūliai, uodega kaip piestis.

Arba kita šios dainos versija:

Aš atsikėliau ankstų rytelį,
Čiūči liūli, ankstų rytelį.
Ir susimaliau du saiku rugių.
Du saiku rugiu, o trecių grikių.
O trecių grikių dėl sa jaunikio.
Ir pasidairiau pro aukštu langu.
Ažna skrenda juodas kudlotas,
Juodas kudlotas ir pabalnotas,
Ir pabalnotas, galva kaip puodas,
Galva kaip puodas, kojs kaip kačergos,
Kojs kaip kačergos, pilvs kaip nekočia,
Pilvs kaip nekočia, uodega kaip šluota.

Dar vienoje dainuoje Juodas Kudlotas apdainuojamas taip:

Nei aušra aušta,
Nei saulė teka.
Vai tik ateina
Juodas kudlotas,
Juodas kudlotas,
Šleivas vyžuotas.

Arba posmas iš pasakos:

Pučia vėjelis žalioj girelėj,
Žiba žvaigždelės tamsioj naktelėj,
O mane ima Jovadas kudlotas,
Turi daug pinigų, labai bagotas.

Iš šių dainų teksto matome, kad Juodas Kudlotas toli gražu neprimena žmogaus, jo apdainuota išvaizda leidžia manyti jį esant iš anapus. Kuo ši mitinė būtybė panaši su anksčiau minėtais Kalėdų siaubūnais iš kitų Europos tautų folkloro? Kad galėčiau sau atsakyti į šį klausimą, pirmiausia apžvelgsiu tas mitines būtybes išsamiau.

Turbūt nesuklysiu sakydama, kad iš visų išvardintų Kalėdų siaubūnų šiandien pats populiariausias yra Krampusas. Tirolyje kasmet rengiamos Krampusų eitynės/bėgimai, vadinami Krampuslauf (Krampusų bėgimas, Krampusų gaudynės), kurių metu gatvėse galima sutikti apie 600 Krampusų, suvažiavusių iš įvairių pasaulio vietovių. Naktis, kai vaikšto Krampusai, vadinama Krampusnacht. Vokiečių vaikai ryte, po Krampusnacht, bėga prie durų ieškoti savo batų. Juose, jei tinkamai elgėsi visus metus, randa saldumynų, o jei elgėsi negerai – randa batus, prikimštus beržinių rykščių. Įdomu tai, kai su Krampusu buvo kovota jau viduramžiais, buvo siekta jį uždrausti, sunaikinti. O 1934 m. Austrijoje stiprios krikščioniškos ideologijos judėjimas „Tėvynės frontas“ uždraudė visus pagoniškus demonus, taip pat ir Krampusus. Bet kaip juokaudamas sakė vienas mano draugas „į kalną nešti kryžių sunku“, todėl krikščioniška ideologija Alpėse gyvenančių Krampusų nesugebėjo išnaiktinti. Mažuose nuošaliuose kaimeliuose jie išeidavo į gatves, apie juos buvo sekamos legendos vaikams, be jų neprasidėdavo Kalėdų laukimas ir šiandien apie juos, kaip apie Kalėdų piktadarius žinome bene daugiausiai.

Taigi Krampusas – pusiau ožys, pusiau žmogus, tamsių gaurų ir raguotas, gali būti aštriomis iltimis (panašus į šiandieninį velnią). Jis buvo siejamas ir su faunais bei satyrais. Dabar sakoma, kad Krampusas į tamsią naktį nusineša žmonių ydas. Suduodamas žmogui rykštėmis už tas ydas jį ir nubaudžia. Toks vaizdinys mūsų gal labai ir negąsdina, bet Kalėdų siaubūno vardą Krampusas gavo už gerokai senesnius pasakojimus, kurie šiandieniniame mūsų pasaulyje skamba gana grėsmingai. Buvo pasakojama, kad Krampusas grobdavo nepaklusnius vaikus ir skandindavo juos eketėse. Tokiomis istorijomis vaikai buvo auklėjami nesielgti netinkamai. O dar anksčiau Krampusai auklėdavo ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Buvo sakoma, kad Krampusas lazdomis išvanoja žmones, kad šie taptų paklusnūs. Anksčiau šie personažai gyvavo ir Čekijoje bei Slovėnijoje. Nesunkiai galite atsekti šio siaubūno egzistavimo teritoriją pagal Alpių kalnų juostą.

Mūsiškis Juodas Kudlotas mano akimis gana panašus į Krampusą: pasirodo taip pat kalėdiniu laikotarpiu, yra nei vyras, nei meška, nei ožys, nei velnias, gali apdovanoti, bet gali ir nubausti. Pasakose pasakojama, kad Juodas Kudlotas nori vesti jaunas mergeles, tačiau tokios vestuvės nieko gero nežada, nors Juodas Kudlotas žada ir auksus ir sidabrus. Mergelė vis žada tekėti, bet negali be batelių. Kai gauna batelius vėl žada tekėti, tik neturi dailaus sijono. Paskui neturi kokio kito aprėdo, skaros, pirštinaičių, kojinių, karolių. Taip Juodas Kudlotas bėgioja tol, kol pragįsta gaidys. Mergelė lieka sveika gyva, netekėjusi ir apdovanota. O štai gopšuolė paprašo visų dovanų iš karto, nes bijo, kad ko nors gali nesuspėti paprašyti. Juodas Kudlotas viską atneša vienu metu ir lieka mergelės… tik kauleliai. Ganėtinai siaubūniška. Jei mergėlė gudri ir dora – jai pavyksta Juodo Kudloto išvengti ir ji būna apdovanota įvairiausiais brangiais aprėdais. Jei mergelė gobši, tai Joudas Kudlotas iš jos palieka tik kaulelius. Taigi šis mūsų veikėjas tikrai panašus į Krampusą, šiandien vokeičių vaikams paliekantį saldainių arba rykščių. Abu jie lyg savotiški svieto lygintojai, kiekvienam atseikėjantys pagal nuopelnus.

Anapusinę kipšišką Juodo Kudloto kilmę patvirtina tai, kad šis personažas pranyksta su pirmaisiais gaidžiais. Beja, tai elgiasi ir kitas lietuviškas personažas Velnias, kuris taip pat atstovauja tamsųjį pasaulį ir yra gana panašus tiek į patį Juodą Kudlotą, tiek į Krampusą.

O ką galima pasakyti apie Pensilvanijos Belsnickel (gali būti vadinama ir Belznickel,  Pelsnickel, Pelsnichol ar net Kriskinkle). Vokiškas žodis pels reiškia kailį. Taigi ir Pelsnickel‘is yra kailiniuota būtybė, kuri gali būti apsirėdžiusi suplyšusiais ar nešvariais drabužiais, kartais ant galvos turi elnio ragus. Pagal pasakojimus Belsnickel keliauja kartu su šventuoju Mikalojumi. Svarbu pastebėti, kad Šv. Mikalojus vadinamas Saint Nicholas galimai suteikė vardą ir Belsnickel – Pels (kailis) – nichol (Nicholas). Galėtų būti vadinamas tiesiog kailiniuotuoju Mikalojumi. Pagal legendas Belsnickel yra Švento Mikalojaus palydovas, tarnas. Jis atvyksta į namus prieš Kalėdas ir taip pat kiekvienam duoda pagal nuopelnus. Jei Šv. Mikalojus dovanoja gerus dalykus, tai Belsnickel baudžia už blogus poelgius.

Matome, kad Belsnickel taip pat turi panašumų su mūsišku Juodu Kudlotu. Abu lydi teigiamą Kalėdų personažą, abu baudžia už netinkamą elgesį, abu tamsūs, kudloti iš anapusinio pasaulio, o Belsnickel‘io elnio ragai mums primena lietuvišką Elnio Devyniaragio mitą.

Kitas šv. Mikalojaus palydovas vaikštinėja kai kuriuose Belgijos regionuose ir šiaurinėje Prancuzijoje bei prancuziškai kalbančioje Šveicarijos dalyje. Jis vadinamas Pere Fouettard (prancūzai jį vadina Father Whipper). Kitaip tariant – tėvas Lupikas. Šios mitinė būtybės vardas gana iškalbingas ir nieko gero nežadantis. Istorijų apie tėvo Lupiko tapimą šv. Mikalojaus palydovu yra įvairių. Viena jų pasakoja, kad Pere Fouettard mėgo valgyti vaikus. Šv. Mikalojus Pere Fouettard nubaudė už tokį elegesį ir padarė jį savo tarnu. Dabar jie kartu vaikštinėja gruodžio 6 d. (taip pat, kaip ir Krampusai) lankydami žmones. Tačiau šv. Mikalojus laimina namus, o tėvui Lupikui teko ne tokia maloni uužduotis – jis lupa vaikus už netinkamą jų elgesį. Šiais laikais Pere Fouettard dažniau keliauja nešinas anglių maišu ir po gabalą anglies palieka tiems, kuriems verta pamąstyti apie savo elgesį. Tėvą Lupiką galima atpažinti iš ilgų tamsių drabužiais, ilgos barzdos, su savimi nešamo botago, rykščių ar tiesiog lazdos, taip pat nešamo anglių maišo į kurį gali įgrūsti ir kokį neklaužadą vaiką.

Blogaisiais kalėdiniais personažais gausus ir islandiškas folkloras. Ryškiausia jų – siaubūnė milžinė Gryla, mėgstanti valgyti nepaklusniuosius. Ši piktavalė veikėja augina didelę juodą Kalėdų katę, kuri kalėdiniu laikotarpiu išeina į kaimus tykoti žmonių ir suvalgo tuos, kurie neturi naujų drabužių. Tai gana neįprastas motyvas, tačiau gana logiškas. Vietos ūkininkai, ragindavo savo samdinius iki Kalėdų apkirpti avis ir tinkamai paruošti vilną iš kurios gaminami nauji rūbai. Kalėdų katė – savotiška grėsmė tinginiaujantiems, mat tie, kurie netinginiaudavo ir gerai dirbdavo, prieš Kalėdas gaudavo naujus drabužius. Akivaizdu, kad Kalėdų katė baisi tik tiems, kurie netinkamai gyvena. Milžinė Gryla kartu su savo vyru taip pat turinti 13 Kalėdų jaunuolių, kurie yra jų vaikai. Šie Kalėdų jaunuoliai bastosi naktimis po kaimus paskutines 13 dienų iki Kalėdų ir krečia įvairiausias šunybes, vagia iš žmonių, gerai besielgiantiems vaikams batuose palieka dovanų, o tie, kurie šiais metais ne kartą prisivirė košės, batuose randa supuvusią bulvę. Anksčiau Gryla nebuvo siejama su Kalėdomis. Ji gyvenusi tarp žmonių, bet dėl savo pabaisiškumo buvo išvaryta į kalnus. Nuo to laiko ji ir visa jos šeima, kartu su Kalėdų kate gyvena kalnuose ir pasirodo tik per Kalėdas. Šiomis dienomis Grylos Kalėdų jaunuoliai apsiriboja tik gerų arba blogų dovanų dalijimu, bet anksčiau jų veikla buvo ne tik šmaikštūs pokštai. Kai kurie Kalėdų jaunuoliai galėjo būti įvardijami ir kaip žmogžudiškos pabaisos.

Graikiškas Kalikantzaras (Kallikanzaros) taip pat sutinkamas ir Serbijoje bei Bulgarijoje (Karakontžula), taip pat jo pėdsakų yra Turkijoje (Karakoncolos). Graikai šią būtybę apibūdina gana įvairiai, tai gali būti ir aukšti, liekni, tamsiaodžiai pabaisos, ir goblinai, stori, žemi ir plaukuoti, raudonomis akimis, kanopėti, gali būti gana grėsmingi arba kvaili, raiši ir žvairi. Tačiau visi jie maitinasi varlėmis, kirminais ir gyvatėmis. Nėra vieningo sutarimo, kaip atrodo Kalikantzarai, tačiau vistiek jiems galima pritaikyti bendras išvaizdos savybes. Tai mitinės būtybės, kurios vaizduojamos kailėtos, su įvairių gyvūnų kūno dalimis, būtinai tamsios ir šiurpokos, kaip ir kitų tautų kalėdiniai siaubūnai. Graikai, norėdami namus apsaugoti nuo Kalikantzarų kiaurą naktį negesina židinio. Į ugnį jie įmeta didelę pliauską ar net kaladę, kuri dega neužgęsdama net kelias dienas. Ši tradicija turi labai artimų sąsajų su Lietuvoje žinomu blukio deginimu, bet čia jau kita tema. (Kalbant apie blukį reikėtų aptarti ne tik lietuvius ir graikus, bet ir ispanus ir jų Tio de Nadal bei daugelį kitų Europos tautų.) Kiti būdai atbaidyti Kalikantzarus – prie namų durų pakabinti kiaulės žandikaulį, arba į židinį įmesti seną batą, kurio smarvė atbaido šiuos nekviestus svečius. Manoma, kad Kalikantzarai gyvena po žeme ir pas žmones išlenda šventvakariais: nuo Kalėdų iki sausio 6 d. Įdomu tai, kad yra pasakojimų, jog Kalikantzarai gyvendami po žeme pjauna pasaulio medžio šaknis, tačiau ateina Kalėdos ir Kalikantzarai gali išlysti į paviršių. Kai jie sugrįžta po žeme, medis vėl būna kaip naujas. Tai artimai siejasi su mūsiška lietuviška mitologija,  kad žiemos saulėgrįžos metu iš naujo susitveria pasaulis, iš naujo išauga pasaulio medis (APIE PASAULIO medį galime paskaityti NUORODA).

Italijoje iki šių dienų gyvena ragana Befana, kuri sausio 6 d. skraido po kaimus ir miestus palikdama dovanas. Geriesiems – skanumynų, tiems, kuriuos derėtų pavaišinti beržine koše – rykščių. Ir nors šiandien Befana yra gana miela ragana, bet ji turi daug panašumų su austriška Perchten, kuri austrus lanko likus dvylika dienų iki Kalėdų (panašiai, kaip islandiškieji Kalėdų jaunuoliai). Seniausios legendos apie Perchten byloja šiandieniai sunkiai suvokiamus siaubus – esą Perchten atveria žmogaus pilvą ir žmogaus gyvenimas tiesiog baigiasi. Dabar sunku suvokti, kad kažkada tai galėjo būti auklėjamoji priemonė, bet žmonės gąsdindami vieni kitus įvairiais mitiniais siaubūnais tiesiog primindavo būtiną reikalavimą gyventi pagal visuotinai priimtas teisingo gyvenimo normas.

Dar būtų galima kalbėti apie šiaudinę kaliausę Hansą Trapą, Kaganerį, Knecht‘ą Ruprecht‘ą, Schmutzli, Rubels ir daug kitų. Visi jie turi labai panašių savybių. Tai vienareikšmiškai mitinės būtybės atstovaujančios tamsųjį pasaulį. Laikas iki Kalėdų, tai metas, kuomet dažniau minimi numirėliai, vaiduokliai, velniai, tai laikas, kuomet iš chaoso iš naujo susitveria pasaulis, su įprasta tvarka, tik kaskart vis atsinaujinęs. Jei pasaulis tveriasi iš chaoso, tai natūralu, kad ir chaoso būtybių aplink knibždėte knibžda. Krikščionybės laikais susiformavo nuostata, kad yra gėris ir blogis, dangus ir pragaras, visi tamsos mitiniai personažai įgavo blogio vardą, dažnai jie vadinami tiesiog velniu, tačiau ikikrikščioniškoje kultūroje nebuvo blogų ir gerų personažų. Kiekvienas jų buvo reikalingas palaikyti bendrai pasaulio tvarkai. Štai ir šie siubūniški Kalėdų personažai siaubūnų vardus įgavo mūsų laike. Archajiniu požiūriu jie tiesiog prižiūri pasaulio tvarką, atstovauja tamsą, ateina pas žmones tamsiuoju metų laiku, paskui užleidžia vietą kitoms – šviesos mitinėms būtybėms. Jie palaiko pusiausvyrą, bausdami neleidžia įsigalėti blogiui.

Tą matome ir ieškodami šių Kalėdų siaubūnų bendrybų. O jų daug: dažnu atveju jie keliauja kartu su Kalėda, Kalėdų seneliu, Šv. Mikalojumi, kaip jo palyda, kai kurie jų keliauja vieni, tačiau vistiek žiemos saulėgrįžai artimu laiku, dauguma jų – kailiniuoti, turintys tam tikrų gyvūnų bruožų (kailis, kaponos, nagai, iltys, letenos, uodegos), visi jie turi savo pareigas paauklėti prasikaltusius – tam reikalui dažniausiai nešasi rykštes (neretai – beržines), gali turėti anglių. Niekur neminima, kad Kalėdų siaubūnai skriaudžia tinkamai gyvenančius, dažniau jau tokiems žmonėms paliekamos dovanos. Šiandien mums nemaloniai skamba, kad vienas ar kitas mitinis personažas valgo žmones, tačiau prisiminkime mūsų lietuviškas Laumes – „suverpė mergelės ir žarneles“, „ir liko iš vaikelio tik kauleliai“. Taigi gąsdinti žmones tokiomis baisybėmis buvo bendras visoje Europoje gyvuojantis bruožas, kuris savu laiku buvo gana priimtinas. Vėlesniais laikais šiais personažais imta gąsdinti vaikai. Nenuostabu, nes visame pasaulyje žinoma tendencija, kad keičiantis pasaulėžiūrai svarbūs mitiniai personažai ar mitiniai veiksmai nusėda vaikų folklore: atsiranda jų ir jiems dainuojamose dainose, pasakose, pamokymuose. Taip ir kalėdų persirengėliai palaipsniui liko tik pasakų personažai, kurie reikalingi tik vaikams pagąsdinti.

Nors mūsiškas Juodas Kudlotas mums yra labai paslaptingas ir visai neaiški jo funkcija, palyginus jį su kitomis Europoje dar gyvuojančiomis kalėdinėmis siaubūnėmis aiškėja, kad jis galėjo būti ne kas kitas, kaip vienas svarbiausių Kalėdos lydėtojų, kuris lygiavertiškai su Kalėda mokydavo žmones doros. Šiandien sakytume, kad tai karma: Kalėda tau palinkės laimės, skalsos, vaisingumo, o Juodas Kudlotas atseikės už tai, ką padarei netinkamo. Niekas, kas padaryta netinkamai, nebus užmiršta – lazda turi du galus, teks atsiimti tai, ko nusipelnei.

Mano nuomone Juodas Kudlotas yra nepelnytai užmirštas. O jo „giminystė“ su Krampusais ir kitais Kalėdų siaubūnais atrodo neabejotina. Nepelnyta ir tai, kad visos minėtos mitologinės būtybės šiandien įgavusios siaubūnų vardą. Anaiptol, jie tik sunkias pareigas turintys veikėjai, gebantys suvaldyti chaosą, atvesti žmogų į doros kelią, atseikėti kiekvienam tiek, kiek savo gyvenimu yra nusipelnęs.

Teksto autorė – Asta Valiukevičienė