Kasmet artėjant Velykoms pradedame galvoti, o kaip šiemet marginsime margučius. Bėgant laikui sugalvojame vis naujų marginimo būdų. Marginame šilku, skutimosi putomis, specialiais lipdukais – visa tai nauja ir įdomu. Tačiau senieji marginimo būdai išlieka populiarūs, o kartais gal net išgyvena renesansą. Kuo gi ypatinga ta margučio simbolika, kad laikui bėgant ji nepraranda savo reikšmės? Vienu sakiniu atsakyti būtų sudėtinga. O ir kas ta margučio simbolika? Ar tai raštuose užkoduoti simboliai, ar margučio spalvos, o gal ir pats velykinis kiaušinis yra nepaprastas? Ir tikrai – svarbu visuma.

Kiek metų skaičiuoja margutis?

Archeologė Marija Gimbutienė savo veikale “Senoji Europa” mini deivę Paukštę, Ši deivė buvo vaizduojama kaip sparnuota moteris didelėmis krūtimis ir paukščio galva. Statulėlės datuojamos 5 tūkst. m. pr. Kr. Galbūt iš tų laikų, o gal net iš senesnių mus pasiekė mitas apie deivės Paukštės išperėtą kosminį kiaušinį, kuriam sudužus iš baltymo atsirado vandenys, iš trynio – žemė, o iš sudužusių lukštų – visa kas gyva. Šis pasakojimas mena pasaulio susitvėrimą. Gal nebereikia klausti, kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Juk pagal šį mitą visas pasaulis atsirado iš kiaušinio. Iš vieno didelio, kosminio, margo kiaušinio. Iš margučio.

Kiaušinis – trapus daiktas, todėl tikėtis, kad rasime iš to laikotarpio margintų kiaušinių būtų naivoka. Pačios ankstyviausios žinios apie margučius yra iš 3 tūkst. m. pr. Kr. Tai Arabijos pusiasalyje rasti ornamentuoti stručio kiaušinio lukštai. Na o Lietuvos teritorijoje datos gerokai kuklesnės. Tai XI – XIII a. kultūriniuose sluoksniuose rastas akmeninis ir kailinis kiaušiniai, bei molinio, glazūruoto kiaušinio šukės. Šis radinys buvo rastas Gedimino pilies teritorijoje.

Margučio simbolika

Jei jau iš kiaušinio susitvėrė visas pasaulis, tai nieko keisto, kad visai neseni lietuviški papročiai dar mena tiesą apie kiaušinyje tūnančią gyvybę, apie tai, kad pramušus kiaušinio lukštą ta gyvybė – gyvata žalčio pavidalu išsprūsta į Žemę, kad kiaušiniai ridenami todėl, jog jiems palietus žemę pabunda Žemėje užrakintos ir visa žiemą ten tūnojusios gyvybinės galios. Kiekvienas lietuvis žino mįslę: pramuši ledą, randi sidabrą, pramuši sidabrą – randi auksą. Atsakymas paprastas: kiaušinio lukštas – ledas, baltymas – sidabras, o trynys – auksas. O kas gi tas auksas? Ogi ne kas kita, kaip gyvastis, saulė, šviesa, gausa. Juk sakoma – įarta dirva auksu dera. Taigi gerai įarta dirva neša ir skalsą, o tuo pačiu ir gyvybingumą: bus ką burnon įdėti – bus ir jėgos, ir sveikatos, ir gyvasties.

Deivės Paukštės mitas pagrindžia kiaušinio svarbą. O kodėl paprastas kiaušinis tampa margučiu? Galimi įvairūs samprotavimai. Visgi, jei apeiginį kiaušinį nuo paprasto reikia kažkaip atskirti. Jį sureikšmindami – numarginame. Nemargintas jis yra įprastas, kasdienis, vartojamas maistui ir tik numargintas įgauna ypatingumo. Kita vertus gamtoje randami paukščių kiaušiniai dažnai esti taškuoti, kaip margučiai, arba vienspalviai, tačiau žalsvi, melsvi, kaip ir Velykoms verdami dažytiniai (tie, kurie nemarginti, tik nudažyti viena spalva). Tik toks kiaušinis tampa ypatingu.

Margučio raštai

Anksčiau žmonės margučius virdavo ne tik sau, ar juos aplankysiantiems kiaušiniautojams, tačiau ir dovanai. Dovanoto kiaušinio niekas nevalgydavo. Tokius padėdavo į saugią garbingą vietą. Pavyzdžiui laikydavo prieskrynyje. Štai tokie išsaugoti margučiai tampa mums labai svarbūs, nes gali atskleisti ankstesnių laikų marginimo tradicijas. Iš tokių radinių žinome, kad vėliausi buvo vienspalviai kiaušiniai. Vėliau išpopuliarėjo marginimas vašku, o dar vėliau kiaušiniai imti skutinėti. Seniausi rasti margučiai buvo marginti natūraliais dažais – tokiais pat, kokiais buvo dažomi ir audiniai. Ir tik vėliau buvo pradėta marginti sintetiniais. Džiugu matyti, kad marginimas natūraliais dažais sugrįžta, tačiau kiekvienas pabandęs supras, kodėl sintetiniai dažai taip išpopuliarėjo. Nudažyti sodria spalva naudojantis natūraliu pigmentu nėra lengva. O jei dar dažoma keliais sluoksniais, keliomis spalvomis… Galima suskaičiuoti, kiek laiko užtrukdavo nudažyti keletą margučių. Toks didelis dėmesys vienam kiaušiniui rodo jo ypatingumą.

Kolektyvinė žmonijos atmintis išsaugojo daug: šiandien visiems žinomi vašku marginamo margučio raštai sudaryti iš paukščio pėdelės – trijų vaško brūkšnelių. Ar tik ne deivės Paukštės garbei tos pėdelės kasmet ant margučio išrašomos? Norint vašku numarginti margutį tereikia išmokti brėžti brūkšnelį, padėti tašką ir išraityti žalčiuką – raidę S. Rodos tik tiek. Bet žinomiausios margintojos savo įgūdžius lavino ne vienerius metus. Išmokti šiuos tris ženklus nėra sunku, tačiau suvaldyti ranką ir kurti iš šių ženklų darnias sistemas nėra paprasta. Taškas – visa ko pradžia, pasaulio centras, ašis. Aplink tašką kuriasi kiti simboliai sukurdami visumą. Nuo taško viskas prasideda. Iš taškeliais galima nutaškuoti viską – ir tuos pačius brūkšnelius, ir žalčiuką ir kitus įvairius simbolius. Jungiant šiuos ženklus ant margučio nugula ne tik paukščio pėdelės, bet ir saulė, pasaulio medis, ugnies, Perkūno simboliai. Jungiant šiuos raštus ir pats margutis simetriškai padalijamas pusiau – tai ne kas kita, kaip dangus ir požemis. Ar kada susimąstėte, kodėl pirmiausia daužiame smailą margučio galą? Juk viskas kaip žmogaus gyvenime. Pirmiausia pamatome danguje šviečiančią saulę, ir tik gyvenimui pasibaigus žengiame į požemio karalystę. O kartais margutį padalijame ne į dvi, o į keturias dalis – tai keturios pasaulio šalys. Taip pat iš senų laikų mus pasiekė žalčio, saulės, žvaigždžių motyvai, pasaulio medžio piešinys.

Apie pasaulio medį mums primena ir kiaušinykas, paprastų žmonių vadintas tiesiog velykine eglute. Tai tam tikras stovas margučiams, su devyniom ar dvylika šakų, kuriose įtaisyti “lizdeliai” kiaušiniams. Dažnai tokio kiaušinyko viršūnėje įtaisytas didėlesnis lizdas – lyg dausose iškeltas lizdas deivei Paukštei laukiant kosminio kiaušinio išperėjimo. Tokį kiaušinyką 1930 m. nufotografavo kraštotyrininkas Balys Buračas.

Visi šie simboliai pasakoja gana seną mūsišką kultūrą, kai žmonija laukė pavasarį nubundančio žalčio, kai pasaulio medis dar labai aiškiai vaizdavo pasaulio struktūrą, kai žmogus kelio ieškojo žiūrėdamas į žvaigždes. Visa tai jau buvo gerokai seniau nei pamena mūsų tėvai ar seneliai. Gal tikrai tai nuo pasaulio pradžios?

Teksto autorė – Asta Valiukevičienė