Vėlinės; Vėliu sienutėVėlinės

Spaliui “kapsint” visai į pabaigą per daug nemąstydami pradedame skaičiuoti, kiek kapų reikės aplankyti šiemet, perkame žvakeles ir planuojame, kaip suspėti aplankyti po visa Lietuvą išsibarsčiusius artimų giminaičių kapus. Per daug nesigiliname į tai ar važiuosime spalio 31 ar lapkričio 1, o gal ir lapkričio 2. Taip jau yra „susigulėję“, kad visos laisvos dienos tik tam ir skirtos. Pasiduodami greitai laiko tėkmei nebespėjame sustoti ir viską planuojame pagal savo galimybes nedaug teatsižvelgdami į tradicijas.

Šiais metais taip sutapo, kad Vėlinių savaitgalis prasidėjo spalio 31 d. Vieni tą dieną skuba į kapus aplankyti mirusiųjų, kiti pjausto moliūgus. Visai nesinori supriešinti dviejų švenčių, kurios pačios savaime yra labai skirtingos, tačiau kartu ir labai panašios. Viena vertus galime muštis į krūtinę sakydami, kad Helovinas labai nemūsiška šventė ir dar sukomercinta, o štai Vėlinės tai jau sava ir prasminga. Tačiau ne visai taip.

Helovinas yra nemažiau archajiška šventė, nei Vėlinės. Tačiau tikrai nemūsiška. Lietuvio santykis su vėlėmis yra kitoks. Mūsuose būdinga ilgėtis išėjusių į pomirtinį pasaulį. Mes juos prisimename. Ir ne tik per Vėlines. Lietuvio pasąmonėje yra išlikęs artimas santykis su vėlėmis. Ne kartą yra tekę matyti kapinėse jaunąjį ir jaunąją, kurie vestuvių dieną aplanko savo mirusius tėvus ar senelius, Kūčių vakarienės metu vis dar dedama tuščia lėkštelė artimųjų vėlėms, per Užgavėnes laukiame persirengėlių, kurie simbolizuoja atvykėlius iš ano pasaulio. Taigi vėlės yra laukiamos ir heloviniška tradicija jas nubaidyti nuo namų yra mums svetima.

Tačiau nepaisant to internetas mirguliuoja nuo šviečiančių moliūgų ir helovininio makiažo. Taigi kas bendro tarp šių dviejų švenčių? Helovino tradicijos į mūsų namus braunasi tik paviršutiniškai: dekoracijomis ir persirengėlių kostiumais nesigilinant į šventės prasmę. Labai liūdna, bet lietuviškos Vėlinės taip pat vis dažniau išlaiko tik vizualiai matomą žvakelių uždegimą kapinėse. Dažnas iš mūsų nebūtų užtikrintas savo atsakymu į klausimą, o kada tos Vėlinės.

Keltišką Heloviną paliekam ramybėje. Mes moliūgų neskutinėjam ir vėlių nuo namų nebaidom, todėl spalio 31 – mums tiesiog paskutinė spalio diena. Stabtelime ties lapkričio 1-ąja – visų šventųjų diena. Tai yra akivaizdus pavyzdys, kaip susiniveliuoja du skirtingi tikėjimai. Visų šventųjų diena – dar ne Vėlinės. Lapkričio 1-ąją visų šventųjų diena paskelbė popiežius Bonifacas IV. Šią dieną buvo nutarta pašvęsti visiems tiems, kurie po mirties buvo paskelbti šventaisiais. Ir vargu ar šioje šventėje reikėtų ieškoti sąsajų su lietuviškomis tradicijomis. Tai šventė paplitusi po Europą ne kaip tam tikros tautos, bet kaip tam tikros religijos tradicija.

Lietuviškai kultūrai daug artimesnės Vėlinės, švenčiamos lapkričio 2-ąją. 998 metais popiežius Grigalius papildė Bonifaco IV sprendimus ir mirusiems paminėti paskyrė dar ir lapkričio 2-ąją dieną. Tačiau šią dieną žmonės prisimindavo ne įvairius šventuosius, o savo mirusius artimuosius. Tai visai Europai bendra šventė, kuri įvairiose tautose panaši tuo, jog prisimenami anapilin išėję artimieji ir jiems atminti uždegama žvakelė, tačiau kiekviena tauta turi ir tik jai būdingų tradicijų. Ne išimtis ir Lietuva. Senosios lietuvių tradicijos mena laikus, kai kiekvienoje troboje Vėlinių dieną buvo praveriamos durys ar langelis, kad vėlės galėtų sugrįžti į namus aplankyti savo artimuosius. Buvo lankomos kapinės ir ant kapų paliekama maisto, kad vėlės galėtų puotauti su mirusiaisiais.

Šios tradicijos atkeliavo iš tų laikų, kai laikas dar buvo suvokiamas cikliškai. Tai nebuvo vienos tam tikros dienos šventė. Greičiau ištisas laikotarpis, trunkantis nuo vieno atskaitos taško iki kito. Per rudens lygiadienį buvo atsisveikinama su aktyviai besireiškiančiu Perkūnu. Griausmai nutyla ir po truputėlį prasideda vėlių metas, vis artėja vėlių vartai, vis mažėja atstumas, skiriantis gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius – prasideda tamsos metas. Šis virsmas vyksta pamažu, ne per vieną dieną, kol po rudeninių sambarių, nuėmus paskutinį derlių laukuose prasideda ilgių metas, atsiveria vėlių vartai ir išsiilgti artimieji ilgais tamsiais vakarais pasitinkami namuose ilgesingomis dainomis. Ir gražus tas senoviškas lietuviškas ilgesys. Toks šviesus ir neliūdnas, tačiau ramus. Primenantis, kad viskas šioje žemėje yra laikina, todėl sumenksta bėdos, ateina vidinė ramybė, juntamas artimųjų palaikymas, ypač tų, kurie jau anapus. Ir tas ilgių laikas tęsdavosi iki pat saulėgrįžos, kuomet jau pradedama laukti bundančios šviesos ir ruošiamasi atgimimui.

Taigi šis ilgas Ilgių metas traukėsi, kol susitraukė iki vienos dienos šventės – Vėlinių. Gintaras Beresnevičius parašė žodžius Vėlinėms, kuriuose atsispindi visa šventės esmė: “Įsisąmoninus mirtį, beprasmiškas pasirodytų visas masinės kultūros kompleksas, visa vartojimo aistra netektų prasmė. Vartotojas yra nemirtingas, tą mintį jam brukte bruka reklama. Ir miršta jis nustebęs ir įsižeidęs. Turbūt. Juk apie tai masinė kultūra nieko nesakė…

Lietuvių tradicijai mirtis tiltas per bedugnę, moderniajai vakarietiškajai – bedugnė pati. Žinoma, yra metafizinė tradicija; daug archajiškų tautų nuo aborigenų Australijoje iki Vakarų Afrikos genčių, nuo Kinijos iki Amerikos indėnų išlaikė ypatingą, ramų, pasitikėjimo kupiną santykį su mirusiaisiais. Lietuviai čia irgi įsiterpia, tai ne „religinis išsišokimas“. Religinis skandalas atsiranda kaip tik tą akimirką, kai nuo mirusiųjų ima skirti praraja, stovėjimas akis į akį su mirusiaisiais, su protėviais yra natūrali religinė būklė.”

Prieš „nuteisiant“ tuos Helovino šventėjus reikėtų pasižiūrėti į save iš šalies: ar mūsų Vėlinės dar suvokiamos tuo archajišku lygmeniu, ar galime stovėti akis į akį su mirusiais, ar laukiame vėlių savo namuose, ar galime būti ramus, kad mums išeinant jos pasitiks mus šalia vėlių vartų ir nusives kartu į vėlių kalną, ar padarys mums vietos ant vėlių suolelio?

Gera žinoti, kad dar turime iš ko perimti tas gilumines Vėlinių tradicijas, nes dar pavyksta kapinėse pamatyti vieną kitą kapą, ant kurio dega ne tik Vėlinių žvakė, bet ir palikta vėlėms duonos ar obuolių, kad dar yra vienas kitas namelis, kur sutemus praveriamas langelis ir tikimasi, kad vėlės užeina į namus, kad Margionyse dar gyvena senoliai, kurie Vėlinių laiku kapinėse degina senus kryžius ir ne vieną dieną, o visas 8. Jie gieda giesmes mirusiesiems, juos prisimena pasakoja istorijas apie išėjusius anapilin, vaišinasi. Tikra senoviška gyvųjų ir mirusiųjų puota. Užtikrintumas jaučiant šalia tvirtą ir šiltą petį tų, kurie jau aname pasaulyje. Mes niekada pasaulyje nebūname vieni…

Teksto autorė – Asta Valiukevičienė;
Nuotraukos iš asmeninio archyvo – Pilkapiai Ilgių metu bei Vėlių sienutė;

Vėlinės Vėlinės Vėlinės; Vėliu sienutė Vėlinės; Vėliu sienutė