Tęsiame vaikų darželio „Baltų šalelė“ idėją prisijaukinti mūsų tikruosius, lietuviškus herojus ir šį kartą pakalbėsime apie Gabiją.

Tai viena iš tų dievaičių, kurios temperamentas netelpa tvarkingai sušukuotuose plaukuose, o jam apibūdinti be abejonės tinka žodis „ugninis“. Kiekviena mama ar tėtis auginantis Gabiją turbūt neleis sumeluoti, kad šio vardo savininkės tikrai turi savyje daug galių.

Šios dievaitės gyvenamoji vieta dažniausiai koks nors šiltas guolis prie ugnies, laužo, ugniakuro ar židinio. Užsigobusi pelenais Gabija snūduriuoja ir maloniai šildo, jos didysis rūpestis, kad Ugnelė po namus nevaikščiotų ir gaisrų nekeltų. Bet ne mažiau svarbus dievaitės Gabijos darbas yra rūpintis, kad visų mūsų širdyse Ugnelė rusentų. Ir ne joks čia išmislas. Juk iki šiol apie aktyvų ir energingą žmogų sakome „turi vidinės ugnies“. Tai ne kas kita Kaip Gabijos dovanos.

O kodėl apie ją vaikų darželio gyventojai kalba vasarį? Atsakome klausimu į klausimą: o kada mums visiems labiausiai pritrūksta vidinės ugnies? Turbūt vieni kitus supratome J Bet yra ir kitų priežasčių. Vasario 2 diena – Perkūninės, Brabnyčios, Gromnicos. Tai Perkūno diena, bet tą dieną nepaprastai svarbi Ugnis. Tą dieną nulietos žvakės lydėjo žmogų visuose gyvenimo virsmuose. Taigi vasaris ne tik Perkūno, bet ir Gabijos mėnuo.

Visoms Gabijoms pravartu savo rūbelių lentynoje turėti po savo bendravardę, ir užsivilkti tuomet, kai vidinė ugnis prigęsta ir tampa labai sunku atsikelti į darželį. O gal kaip tik tuomet, kai ugninis temperamentas lyg maži lokalūs gaisrai taškosi po namus – juk Gabijos rūpestis prižiūrėti tą ugnį, kad per daug neįsiliepsnotų, bet ir neužgęstu. Papuoškite savo mažuosius ir papasakokite, kaip jie su savo lietuviškais superherojais sugyvena.

Teksto autorė – Asta Valiukevičienė