Štai ir pajudėjo šviesa, praplėšdama pilkus debesis ir pragiedruliais džiugindama žemę. Vilniuje sulaukėme ir pirmosios perkūnijos, po kurios jau lyg ir pavasaris, lyg ir kūlio versti laikas, o gal net į tekantį vandenį įmerkti kojas. Tačiau be saulės tikrojo pavasario nesulauksime. O šiandiena – tai dar vienas atskaitos taškas, kad judame link tikrojo gamtos nubudimo. Šiandien Kumeliuko krikštai! Tai Naujieji metai gyvenantiems pagal mėnulio kalendorių. Mūsų mitologijoje jaunas Mėnulis dažnai vadinamas kumeliuku, o jo Krikštas lyg naujagimio krykštavimas. Tai pirmasis jaunas mėnulis šiais metais. Tai lyg jauno mėnulio krikštynos. Šiais metais jis daugiau niekad nebus toks ypatingas, nes šiemet jis niekad nebebus pirmas. Raskite laiko šiąnakt pakelti akis į dangų ir atgimti kartu su Kumeliuku.

O šalia Kumeliuko krikštų visad ir pusiaužiemis. Šiemet taip jau sutampa, kad viskas vienoj krūvoj. Kai išeisit tamsoj pasilabinti su jaunu mėnuliu, papurtykit obelaites, praneškit, kad jau laikas pavasariui ruoštis. Nors jos ir be mūsų puikiai žino, kada bunda žemė. Pabus, net jei nepapurtysim. Bet ar mes pabusime? Ar stabtelsime ir pasižymėsime sau atskaitos taškus be maginio, ritualinio veiksmo? Jūs kaip norite, bet mes tikrai papurtysim savo obelaites, kad ir neapsnigtas. Kad gerą derlių duotų. O kaip gali neduoti, kai duodi joms dėmesio? Ir tas derlius šiomis dienomis ne obuoliais matuojamas. Pagalvokite, kokia skalsa atsiranda jūsų sieloje, kai nustojate lėkti kažkur mašinomis, autobusais, traukiniais, lėktuvais ir randate laiko patuksenti savo obelį, paglostyti ją, išgirsti, kaip jos šerdyje teka gyvasties syvai? Tokios skalsos už jokius pinigus nenupirksi.

Ir bitėms į avilį pabarbenkite. Lyg eidami į svečius. Su pagarba. Nes vargu ar rasite ką nors labiau jungiantį žmogų su gamta, negu bitė. Nebent žaltys galėtų būti lygus bitei, o gal bitė – žalčiui. Todėl visai nėra netikėtumas, kad ir žaltys šią dieną svarbus.

Per pusiaužiemį mūsų senoliai laukdavo į namus užsukančių žalčių ir ne tik, kad jų nebijodavo, bet dar ir vaišindavo. Jei jau žaltys vaišėmis vaišinasi, tai tokiu būdu ir namus palaimina.

Kad diena ypatinga – rodo ir tai, kad joje yra išlikę daug įvairių draudimų. Sako, jei malkas iš miško į namus tą dieną parveši, tai vasarą į kiemą gyvačių prišliauš. Todėl šiukštu jokių malkų ar šabakštynų tądien nejudindavo. Taip pat neverpdavo, bulvių nevalgydavo ir dar visokių draudimų turėjo. Užtat likdavo laiko apeiginiam maistui gaminti.

Tik nesakykit, kad nieko negirdėjot apie kamukus?! Vat tokių gardėsių iš aguonų, kanapių, žirnių ir medaus prisigaminusios merginos vaišindavo tuos, kuriuos viena akim, o gal jau ir abiem, buvo nusižiūrėjusios, su kuriais vakaruškose jau buvo susišokusios. Linksmindavosi jaunimas per naktį kamukus valgydami ir arielką, vadinamą čvikinu, gerdami. Bet ne pavalgyt ir išgert anie rinkdavosi, o pašokt ir padainuot. Kur čia nešoksi ir nedainuosi, jei dieną jau būdavo patikrinę ką savo oloj barsukas veikia, ar buvo išlindęs pasivaikščiot. Jei pranešdavo, kad žiema dar tęsis, tai šoki iš linksmumo, kad vakarai ilgi, bus laiko pasidainuot, o jei barsukas pranešdavo, kad pavasaris jau čia pat, tai kur čia nešoksi iš to džiaugsmo, kad jau tuoj šiluma išlys ir bus galima basom kojom po pievas laigyt.

Važiuosim ir mes trumpam sustoti, obelaites papurtyti, avilio, deja, neturim nei vieno, bet gal įkišim kokią koją į tekantį vandenį. Nors ir pusiaužiemis, bet Perkūnas visgi apie save jau pranešė. Ir ne šiaip grumėdamas, o kaip reikiant su visais savo žaibais trinktelėdamas. Gal šiemet ne tik pusiaužiemis su Kumeliuko krikštais sutapo, bet ir Jorė? Gamta gyvena savo ritmu, o mūsų darbas ne į kalendoriaus lapelius žiūrėti, o pakelti akis į medžius, dangų, žemę ir vandenis ir išmokti gyventi Žemės ritmu.

Teksto autorė – Asta Valiukevičienė