Nors rugpjūčio mėnesį dar dažnai sulaukiame kaitros, tačiau galima pastebėti, kad rytais kartais nustebina rudeninė gaiva. Nuo seno buvo sakoma, kad rugpjūčio vidurys yra vasaros ir rudens sandūra. Visiškai neatsitiktinai šio mėnesio viduryje minima ir Žolinės šventė. Etnologė Gražina Kadžytė pasakoja, kad žolinės šventė siekia laikus, kai indoeuropiečių gentys pamažu įsitvirtino mūsų kraštuose. Apie tai plačiau galite paskaityti čia.

Taigi šventė pakankamai archajiška, nors šiomis dienomis dažnai suvokiama, kaip liturginis paveldas. Bažnytiniais terminais ši šventė minima, kaip šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė, tačiau visuotinai priimtina šią šventę vadinti tiesiog Žóline arba Žolìne. Šis pavadinimas glaudžiai siejasi su žolynais, žolėmis, žoliavimu, todėl labai tikėtina, kad lietuviai labai nenoriai įsileido krikščioniškas šios šventės tradicijas į savo gyvenimą, nes išlaikė ne tik senąjį šios šventės pavadinimą, bet ir pagrindines šventės tradicijas.

Trumpai tariant Žolinė yra padėkos už derlių šventė, o dėkojama Motinai Žemei, deivei Žemynai. Latviai panašiu metu pagerbia deivę Marą, kuri yra atitikmuo mūsiškos Žemynos. Atitikmenų rastume ir apsižvalgę toliau savo kiemo. Randama duomenų, kad romėnai šią dieną paskirdavo deivei Dianai, kuri buvo ne tik medžioklės, bet ir augmenijos deivė. O štai Graikijoje vasaros ir rudens sandūroje buvo labai svarbi Artemidė, kuri taip pat atstovavo laukinei gamtai, gimimui ir vaisingumui. Profesorė Pranė Dundulienė teigia, kad vasaros ir rudens sandūroje senieji mūsų protėviai dėkodavo deivei Ladai. Baltiškasis mūsų laikotarpis niekada nebuvo sustabarėjęs ir nekintantis, todėl labai tikėtina, kad deivė Lada yra tik senesnis Žemynos atitikmuo. Sutartinėse dažnai aptinkamas garsažodis laduto, loduta, lodoto taip pat rodo ryšį su žeme, su derliumi.

Tu gervela, ladoto, ladoto, ladoto,
Nusiskriski, ladoto, ladoto, ladoto,
Unt kvietienų, ladoto, ladoto, ladoto,
Pasiimki, ladoto, ladoto, ladoto,
Kviečio grūdų, ladoto, ladoto, ladoto,
Ir palasik, ladoto, ladoto, ladoto,
Savo vaikus, ladoto, ladoto, ladoto

Ši sutartinė užrašyta Papilyje akivaizdžiai siejasi su derliaus nuėmimo apeigomis bei vaišinimosi tradicija, neatskiriama nuo senųjų lietuvių tradicijų. Visos apeigos baigdavosi apeiginio maisto valgymu, vaišėmis. Sutartinėje gervelė kviečiama vaišintis nuimto derliaus grūdais ir palesinti jais savo vaikelius. Taip pat mitologijoje žinomas ir glaudus paukščio bei vėlės ryšys. Taigi gervelės kvietimas į vaišes gali reikšti ir tai, kad artimųjų vėlės kviečiamos vaišintis, kviečiamos švęsti kartu. Lietuviškoje kultūroje mirusieji visada esti šalia gyvųjų svarbiausiais jų gyvenimo momentais ir nors už mirusiųjų pasaulį yra atsakingas Vėlinas, tačiau Žemynos ar Lados vaidmuo čia ne ką mažesnis. Vėlino pasaulis yra po Žemyna, požemyje, po žeme. Ir dabar mes sakome, kad mirusįjį atiduodame žemės glogai, į žemę užkasame, viskas kas gimsta – gimsta iš žemės, ir viskas kas miršta – į žemę sugrįžta.

O štai Taujėnuose užrašytoje sutartinėje “Jeglala aukštuola, ladūto” klausiama: jeglala aukštuola, kam prajaugai, visus girios medelius? Eglelė atsako: Nedaug teprajaugau, vienu viršūnėli. Vėlgi matome apdainuojamą augmenijos suvešėjimą. O dar vienoje Taujėnuose užrašytoje sutartinėje giedama:

Trinku, trinkutėla, laduto,
Kas ten sutrinkėjo, laduto tuto?
Varė tėvas jautį, laduto,
Rygon parduoti, laduto tuto.

Toliau šioje sutartinėje apdainuojama, kaip “nešė motka drobę” Rygon parduoti, “vežė brolis šieną”, “nešė sesė vištą”. Vėl matome savotišką derlių, ūkio prieaugį, kuris nešamas parduoti, dalinamasi tuo, ko pakanka. Taigi nesunku pastebėti, kad profesorės Pranės Dundulienės minima Lada neabejotinai susijusi su naujojo derliaus skalsa.

Taigi minint Žolinės šventę dėkojama už naują derlių, kurio nemaža dalis jau parkeliavusi į namus, atsisveikinama su žolynais, gėlėmis. Ūkininkai šiai šventei padarydavo alaus iš šviežio derliaus, galima aptikti ir tokių duomenų, kad šią dieną iš šviežio derliaus buvo kepama duona, tačiau ne bet kaip, o apeiginiu būdu: duonos paplotėliai buvo virš ugnies mėtomi iš rankų į rankas, kol iškepdavo. Tačiau vienas iš svarbiausių šventės aspektų buvo ir yra žolynai. Tą dieną merginos nusipindavo 9 vainikus iš skirtingų augalų. Po šventės juos kabindavo gerąjame namų kampe. Užėjus perkūnijai smilkydavo tais vainikais namus, o susirgus dalį žolynų užplikydavo ir gerdavo arbatą. Yra pasakojimų, kad statant naują namą ir pinant pabaigtuvių vainiką tarp žalių augalų įpindavo ir žolynų nuo Žolinės vainikų.

Šią dieną buvo ne tik pinami Žolinės vainikai, bet ir skinamos gausios žolynų puokštės. Buvo sakoma, kad jei kas žolynų puokštės Žolinės metu rankose neturi, tai tam velnias savo uodegą į delną įkiš. Žolynų puokštės kūrimas – tai gyvybės medžio atkartojimas, tai lyg kartojimas visatos susikūrimo, pilnatvės. Visata pilna gyvasties, todėl ir Žolinės puokštės gausios įvairiausių žolynėlių. Žolinės puokštė gali būti vadinama ir Jievaru – o Jievaras lyg pasaulio medžio vardas. Ši tradicija nenunyko net ir įsigalėjus krikščioniškai kultūrai. Žolinės metu į bažnyčią buvo, o mažesniuose miesteliuose ir tebėra, nešamos ne tik žolynų puokštės, bet ir daržovės ar vaisiai. Neretai į žolynų puokštes būdavo įkomponuojama ir morka ar burokas, o kartais pasitaikydavo ir visas kopūstas. Dzūkijoje pasitaiko, kad šią šventę vis dar pavadina Kopūstinėmis.

Norint pamatyti įspūdingas žolynų kompozicijas Žolinės šventei tereikia nuvažiuoti į Punską, kur ši tradicija dar tokia gaji, kad bažnyčia ją priima kaip savą. Daržoves ar vaisius iš Žolinės puokščių ragaudavo namų šeimininkai, vaišindavo jais šeimyną, padalindavo su pašaru gyvuliams. Visai kaip šieną nuo Kūčių stalo. O žolynų paskirtis yra – saugoti namus. Jei į žolynus įpindavo grūdų varpą, tai dalį tų grūdų paskui įmaišydavo į aruodą, kitą dalį jau pavasarį einant sėti – į pirmą sėtuvę.

Padėkojimas už derlių, pasidalijimas juo, garantavo ir skalsą ateinančiais metais. Visoje Lietuvoje yra panašių posakių, kurie teigia, kad jei neateisi švęsti Žolinės, tai sekančiais metais būsi biednas. Tai lyg priminimas, kad svarbu padėkoti, už tai, ką gauni. Nesavanaudiškumas, dėkingumas be galo svarbūs mūsų senojoje kultūroje. Buvimas arčiau gamtos neleido žmonėms užmiršti, kad mes visi vienas nuo kito be galo priklausomi, kad nereikia užmiršti iš kur skalsa ant stalo atkeliauja, kad skalsa reikia dalintis. Tai kas patekdavo į Žolinės vaišes, taip pat buvo dalijama: dalį suvalgydavo šventės dalyviai, dalį paaukodavo vargšams ir elgetoms, o dalį paaukodavo deivei Žemynai: nupildavo gėrimo ant žemės, padėdavo maisto, taip pat nunešdavo į aruodus ar atiduodavo gyvuliams. Tokiu būdu lyg primindavo sau ir kitiems, kad tai, ką Motina Žemė užaugina yra visų.

Tai būtų nebloga pamoka mūsų šiandieniniame vartotojiškame pasaulyje – turėti saiką. Ne mums vieniems viskas priklauso, jeigu dalinsimės – užteks visiems. O svarbiausia – nepamiršti dėkingumo: kad ir kaip išmaniai ir inovatyviai viską gaminsime – be žemės resursų nei iš vietos.

Gal miesto žmogui ir neaktualu įpinti morką į žolynų puokštę, nes morkos perkamos parduotuvėje, bet šio veiksmo kartojimas neleidžia užmiršti gamtos dėsnių. Kiekvieną kartą pakartojant mitologinius veiksmus, mes primename patys sau, kaip veikia pasaulis. Pakartojimas neleidžia užsimiršti, o atmintis yra mūsų visų saugumas.

Teksto autorė – Asta Valiukevičienė
Nuotraukos Vyrauto Daraškevičiaus

 

Žolinės Žolinės Žolinės Žolinės Žolinės Žolinės