Apie Rasos šventę, paparčio žiedą, chaosą ir meškas…

Nors už lango šviečia saulė, bet vis dažniau į mintis sugrįžta lietus… Toks neatskiriamas nuo Rasos šventės, kuomet bent truputį, kažkada naktį turi nulyti. Kažin ar tikrai turi, bet kitaip vargu ir prisimenam. Kokia Rasa be lietaus? Ir tą dieną taip gražiai dera karšta saulė, šilti lietaus lašais, basos kojos rasotoje pievoj ir nepaprastai gyvybingi žolynų vainikai.

Bet apie viską nuo pradžių. Tik bėda, kad niekas neatsimena kada ta pradžia. Rasos šventė mena pačius archajiškiausius laikus, kai žmogus dar gyveno ciklišku laiku ir gamtos virsmo taškus jam rodė ne kalendorius, o dangaus kūnai. Štai Saulė pasakydavo, kada yra saulėgrįža – tai laikas, kai saulė vėl nusigręžia nuo žemės ir po truputį dienos ima trumpėti, į žmogaus kasdieną nedideliais žingsniais ateina tamsos metas. Būtent vasaros saulėgrįža žmonės ir pavadino Rasos švente. Dar ji vadinami Rasomis, Kupolėmis, mat šiuo metu visi žolynai sukupa, įgeria į save daugiausiai gyvasties, dabar gamta yra pilniausia gyvybės, prikaupusi, prikupėjusi…

Bet ne tik žolynai šiuo ypatingu laiku svarbūs. Nemažiau svarbus ir vanduo. Saulėgrįžos naktį vanduo taip pat turi iš gamtos sukaupęs daugybę gyvasties. Tikrai ne kartą esate girdėję posakį „gyvasis vanduo”. Tai štai toks vanduo būna per vasaros Saulėgrįžą. Iš čia ir išlikusi tradicija Rasošventės naktį bėgti maudytis ar bent jau po upę ar upelį pabraidyti, rasomis nusiprausti. Žmonės sako, kad jei tokiu vandeniu nusiprausi, tai visus metus sveikas būsi. Siūlome pabandyti. Tikrai nepakenks. Juolab, kad Rasos šventę reikia švęsti tol, kol saulė patekės. Negalvokite, kad turite ilgą naktį ir viską suspėsite – saulė tą naktį pateka neįtikėtinai greitai. Būna ir taip, kad nespėji susivokti, ar dar nenusileido, ar jau teka J

O kad ši naktis tokia ypatinga, tai ir visokių burtų bei magijų tai dienai pritinkančių žinote. Bet vienas iš magiškiausių dalykų yra paparčio žiedas. Žinom, tuoj mokslo mėgėjai pasakys, kad papartis nežydi. Mes ir nesiginčysime. Tačiau senojoje mūsų kultūroje viskas užkoduota simboliais. Todėl vargu ar žmogus, gyvenęs keletą ar keliolika amžių prieš mus, mokėjęs iš dangaus kūnų judėjimo apskaičiuoti saulėgrįžas, lygiadienius ir kitus iki šių dienų naudojamus laiko matus, buvo toks naivus ir nepastebėjo, kad papartis nežydi. Tiesiog neįtikėtina, kad to jis galėjo nepastebėti. Todėl pamąstykime kitaip. Jeigu jau visą išmintį, visą pasaulio suvokimą, pajautimą ir matymą žmogus kodavo simboliais ir raštais, tai kodėl apie papartį turėjo galvoti tiesmukai? Neatsitiktinumas, kad paparčio žiedas yra tik dar vienas simbolis. Ką reiškia išeiti vienam tamsoje į mišką ieškoti to ko nėra? Kaip gali sužinoti viso pasaulio paslaptis radęs tai, ko negali būti? O iš tiesų viskas gali būti gerokai paprasčiau. Trumpam užmirškime paparčio žiedą. Įsivaizduokime, kad buvo labai sudėtinga savaitė, kad galva ūžia nuo neišspręstų problemų, kad visko tiek daug aplink, kad nebegalima suplanuoti laiko, kad viskas taip susijaukę, jog nebežinome, koks turėtų būti sekantis žingsnis… Visiškas chaosas ir jo centre besiblaškantis žmogus… Ir tas žmogus esate jūs. Ir toks visiškai susijaukęs nusprendžiate išvažiuoti nakčiai į mišką. Vienas. Ieškoti kažko, ko nepametėte. Ieškoti to, ko žinote, kad nerasite, nes to ko ieškote – tiesiog nėra. Kas su jumis nutinka? Iš pradžių jūs nustojate bėgti. Jūsų žingsniai tampa ramesni, nes nebereikia suspėti per tam tikrą laiką nuvykti nuo taško A į tašką B. Vėliau pradedate pastebėti miške vykstančius reiškinius, pastebite miško gyventojus, išgirstate miško garsus. Dar vėliau nutinka kai kas, kam nesate pasiruošę… Kad ir koks drąsus būtumėte jums pradeda vaidentis. Tikrai taip. Mes nesityčiojam. Tikrai. Pradeda atrodyti, kad kažkas artėja. Gal lapė… Gal vilkas… Ir tikrai ateis toks momentas, kai suabejosit savim ir pagalvosit, kad tas kažkas mažų mažiausiai… meška! Jokia skaityta informacija neveikia raminančiai. Net jeigu sau primenate, kad meškų mūsų miškuose nėra, jūsų mintys būtinai iš tolimiausių užkaborių ištraukia tas pavienes žinias, kad kažkur Labanore kažkas aptiko meškos pėdsakus. Ir esate beveik tikri, kad ta meška jus dabar tikrai užpuls. Širdis pradeda mušti stipriau, bet jūs žinote, kad negalite palikti miško, kad išsikėlėte sau tokį tikslą – išbūti iki aušros. Ir būnate. Susiimate save į rankas ir būnate iš paskutiniųjų, o keisti miško šešėliai išvaiko bet kokius miegus. Jei jums pavyks ir nepulsite bėgti iš miško, pamažu pamatysite, kaip kažkurioje pusėje ima šviesėti dangus. Iki tos akimirkos greičiausiai tikrai nesusivoksite į kurią pusę rytai. Paskui jus pasveikins pirmieji paukščių balsai. Jei nesate jų girdėję ankstyvą rytą – būtinai paklausykite – tai kažkokia fantastika! Palaipsniui nurims širdis, o jūs pajusite, kad niekur iš to miško nesinori, kad va čia ir yra gyvenimas, kad tai, ką jūs matote yra nesunaikinamai tikra, o jūsų ofisas su neišspręstomis problemom yra tik jūsų pačių susikurtas burbulas: šiandien jis yra, rytoj gali ir nebūti, o saulė vistiek kas rytą patekės, nesvarbu ką jūs planuotumėt. Kai vis labiau švintant ir šylant palengva judėsit iš miško, kojos pačios ves jus lėtai lėtai, kad dar pasibūtumėte, dar įkvėptumėt, kad įsimintumėte, kur yra tikrovė. Ir kai galų gale po viso to jūs sugrįšite prie savo chaoso, kuri palikote dar visai nesenai… jūs jo neberasite. Nes jis netikras. Jo nėra. Mes jį patys susikuriame. Jūs tiesiog atsisėsite ir viską iš eilės ramiai padarysite, nes tame nebebus likę nieko sudėtingo. Tada galėsite save pasveikinti sužinojus visas pasaulio paslaptis, galėsite save pasveikinti atradus paparčio žiedą. Viskas gyvenime yra daug paprasčiau, negu kartais atrodo…

Kai tai jau žinote, negalvokite, kad jums jo ieškoti nereikia. Paslaptys atsiveria ir visos magijos suveikia tik tada, kai jas atrandate pats.

Teksto autorė – Asta Valiukevičienė

[/et_pb_text][/et_pb_column][/et_pb_row][et_pb_row column_structure=”1_3,1_3,1_3″ _builder_version=”4.0.11″][et_pb_column type=”1_3″ _builder_version=”4.0.11″][/et_pb_column][et_pb_column type=”1_3″ _builder_version=”4.0.11″][/et_pb_column][et_pb_column type=”1_3″ _builder_version=”4.0.11″][/et_pb_column][/et_pb_row][/et_pb_section]