Žiemos saulėgrįža

Žiemos saulėgrįža, Kūčia ir šiaudai (šienas) ant stalo.

Nesibaigianti niūruma uždengė dangų nuo pat lapkričio. Per pora mėnesių vos vienas kitas saulės spindulys švysteli pro debesų užuolaidas ir nors kasdien išaušta rytas, bet gyvename dienų dienas nematydami saulės. Tą pastebėjo ir mūsų protėviai gyvenę taip seniai, kad jau nebežinom kada. Tai jie sukūrė mitus, pasklidusius ne tik po visa Europą, bet ir per visa pasaulį, apie pagrobtą saulę. Vienuose jų pasakojame, kad saulę prarijo vilkas, smakas ar koks kitas siaubūnas, kituose kalbama apie mergelę Saulę, uždarytą tamsos karaliaus bokšte, kuris stūkso ant aukšto kalno, dažnai ledinio ar stiklinio ir kas tą mergelę išvaduos, tas dovanos žmonijai šviesą ir išgelbės nuo nesibaigiančios tamsos.

Šie mitai ypač ryškūs tose šalyse, kuriose diena akivaizdžiai sutrumpėja. Štai suomių epe “Kalevala” pasakojama apie mėnulio ir saulės užgrobimą. Išmintingasis Veinemeinas groja kanklėmis, o Saulė ir Mėnuo išeina pasiklausyti jo muzikos. Louhė juos pagrobia ir Mėnulį uždaro į akmenį, o Saulę į akmeninį kalną. Veinemeinas eina Saulės ir Mėnulio vaduoti. Kalvis Ilmarinas ima kalti įrankius, skirtus saulei vaduoti ir Louhė išsigandusi paleidžia Saulę ir Mėnulį. O etnologė Pranė Dundulienė savo knygoje “Senovės lietuvių mitologija ir religija” pasakoja mitą, užrašytą Mažeikių apskrityje. “Jaunuolis buvęs prarytas slibino ir išspjautas tamsiame krašte. Pamatęs žiburį ir priėjęs pilį. Pilyje radęs didelę skrynią, užrakintą 9 spynomis, o šalio jos tokio didumo kūjį, kad žmogus negalėtų net pajudinti iš vietos. Šalia kūjo buvo parašyta, kad šioje skrynioje uždaryta tos šalies karališkoji šeima. Kas 3 smūgiais numuš visas 9 spynas, išlaisvins karalystę. Jaunuolis, ilgainiui įgijęs jėgų, pakėlęs kūjį, numušęs spynas ir pamatęs akinančią Saulės šviesą”.

Taigi matome nuo senų laikų nešamą žinią, kad saulei pradingus reikia ją vaduoti ir tas saulės vadavimo laikas yra saulėgrižos laukimo metas (žiemos saulėgrįža). Jis prasideda lapkričio ir gruodžio sandūroje, pabaiga – žiemos saulėgrįža.

Žiemos saulėgrįža tai laikas, kai saulė pasiekia minimalų aukštį. Paprastai astronominė saulėgrįža įvyksta gruodžio 21-24 dienomis. Tai trumpiausia metuose diena ir ilgiausia naktis. Šiais metais žiemos saulėgrįža buvo gruodžio 21 dieną. Taigi jau sulaukėme atspirties taško, kuomet dienos “sustoja”. Kelias dienas dienos nei ilgės, nei trumpės. Laikas lyg sustingsta, nekinta. Tai stebuklingas metas, kuomet vartai, skiriantys gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius yra čia pat, tai laikas, kuomet abu šie pasauliai yra vienas šalia kito, kuomet “išsitrina” ribos. Tai virsmo taškas. Šiomis dienomis iš naujo susitveria pasaulis, išauga naujas pasaulio medis, vėl susirėdo ta pati, bet kartu ir nauja tvarka. Niekas nenuginčys, kad būtent iš tų senųjų laikų pasaulėžiūros trupinių yra susiformavusi tradicija žiemos švenčių metu užsibrėžti naujus metų tikslus, rašyti pasižadėjimus sau. Tokiu būdu mes iš naujo tveriame savo nedidelį pasaulį: kasmet vis tokį patį, bet naujomis spalvomis.

Naujo pasaulio medžio išaugimo simbolių kupinos saulėgrįžos laikotarpio dainos: “kalėdų rytų rožė inžydo”, “vidury lauko stove grūšelė, kalėda”, “sozdino broils obelėlį, kalėda” ir kitos.

Taigi sulaukus saulėgrįžos išaugusio naujo pasaulio medžio viršūnė pražįsta Saule, kurią ant savo ragų parneša Elnias Devyniaragis. Tai dar vienas ryškus saulėgrąžos simbolis. Lietuvių tautosakoje Elnias dažnai tapatinamas su mėnuliu. Tai gana archajiškas simbolis, kurio sugretinimų su mėnuliu galime rasti mįslėse. “Šili šilutė, žibi žibutė, danguj elnias” (įminimas: šilutė – gyvatė, žibutė – žuvis, elnias – mėnulis) arba “Šili – čirplas, danguj – elnias, vandeny – tarškutis” (įminimas: čirplas – gyvatė, elnias – Mėnulis, tarškutis – žuvis).

O kodėl elnias devyniaragis? Jeigu elnias yra mėnulis, tai mėnulis nuo vienos fazes iki kitos pasikeičia per devynias paras. Pasakojama, kad Elnias Devyniaragis išbėga per žiemos saulėgrįžą ir atbėga per Kalėdas. Taigi Kalėdų dieną saulė jau būna galutinai išvaduota ir nuo Kalėdų dienos pradeda vėl ilgėti.

Taigi svarbiausias ir švenčiausias laikas yra nuo saulėgrįžos iki Kalėdų. Kasmet galime išgyventi pasaulio susikūrimą. Būtent dėl šio laiko sakralumo ir svarbos iki šių dienų išliko beveik nepakitę ir žiemos švenčių papročiai. Buvo sakoma, kad nusileidus saulei po žemę vaikšto įvairios tamsos būtybės, kurios saulei šviečiant retai nepasirodo. Taigi tamsa yra tas laikas, kuomet šalia mūsų šmirinėja laumės, kaukai, velniai, ir kitos įvairios dvasios ir būtybės, dažnai – nebūtinai geros. Žiemos saulėgrįža tai laikas, kai aplink mus yra tiek daug burtų ir  magijos, juk tai ilgiausia naktis metuose. Tai laikas, kuomet mirusiųjų vėlės gali neskubėdamos lankyti savo artimuosius, o ir artimieji jų nesibaido, o laukia, paklodamos ant Kūčių stalo šieno, kad vėlės galėtų ateiti. Čia dar vienas senas archajiškas simbolis – šiaudas. Jis visuomet yra kelias tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Juk sakoma, kad ir šiaudinis sodas, kabantis garbingiausioje namų vietoje virš stalo yra lyg vėlių suolelis. Būtent ant jo nutūpia į namus užklydusios vėlės. Iki dabar sakoma, kad jei sodas sukasi, tai namus lanko vėlės, o jei sodas nesisuka, tai gali reikšti, kad į namus atėjo ragana. Taigi šiaudų santykis su mirusiųjų anapusiniu pasauliu yra labai artimas. Iki šių dienų visiems gerai žinomas paprotys po Kūčių vakarienės traukti iš po staltiesės šiaudą – kas trumpiausią ištrauks, tas greičiausiai išeis iš namų pas vėles. Skeptikai sako, kad tai netiesa, nes vienais metais vienas ištraukia trumpesnį, kitais metais kitas… Tačiau mes kiekvienu savo žingsniu lemiame savo lemtį ir per metus tą lemtį galime pasibloginti lygiai taip pat, kaip ir pasigerinti. Todėl ištraukus trumpiausią šiaudą reikėtų pamąstyti, o ką galiu padaryti, kad kitais metais dar galėčiau šiaudą traukti ir kad ištraukčiau jį ilgesnį? Gal tiesiog užtenka skirti laiko sau ir savo sveikatai, o gal daugiau empatijos ir atjautos artimui. O gal ištraukus trumpą šiaudą ateina ramybė, nes suvokiame, kad jau tikrai laikas ir jau visi darbai šioje žemėje užbaigti, o tame anapusiniame pasaulyje laukia visi tie, kurių labiausiai pasiilgome…

Tačiau šiaudai ant stalo nėra vienintelis simbolis, kad Kūčių vakarienę valgome su svečiais iš anapus. Būtent jiems juk paliekame lėkštelę, kad žinotų, jog yra laukiami prie stalo. O tai pat svarbus ir vėl sugrįžtantis ant mūsų stalų apeiginis patiekalas Kūčia. Kadais jis buvo pats svarbiausias. Seniau jis buvo gaminamas iš grūdų, kuriuos patys užsiaugindavo. Vienur dar dėdavo pupų ar žirnių, kitur riešutų ar džiovintų uogų iš miško. Kiekviename regione Kūčia būvo gaminama šiek tiek savitai, tačiau visur vienijantys ingredientai buvo brinkyti grūdai ir medus. Kūčią turėdavo paragauti visi šeimos nariai. Tai tas pats, kas dalijimasis plotkele, kalėdaičiu. Be Kučios nebūdavo ir Kūčių vakarienės. Kūčios valgymas lemia derlingus metus, kuo gausesnė grūdelių įvairovė, tuo gausesnis ir derlius bus sekančiais metais. Kūčia, kaip ir šiaudai, taip pat buvo siejama ir su anapusiniu pasauliu. Įvairių apeigų metu žemėn beriami grūdai yra kaip padėka žemei už skalsą, tai yra maistas, kuris aukojamas dieviškoms jėgoms ir per tokias apeigas yra prisimenama šio ir anapusinio pasaulių bendrystė, kad vienas be kito jie neveikia, kad yra tampriai susiję. Taip ir Kūčia simbolizuoja tą maistą, kuriuo prie bendro stalo vaišinasi vėlės. Tai ne tik gyvųjų maistas, tai maistas, kuriuo dėkojama dievams už tai, ko pilni namai, kuriuo vaišinasi mirusiųjų vėlės užsukę mūsų aplankyti.

Ir nors šiemet žiemos šventės bus tylesnės, su mažiau šurmulio ir prie mažesnių stalų, jos bus nemažiau tikros. Šiemet Kalėdiniai žiburiai degs kiekvienuose namuose. Ir nesakykite, kad Kūčias valgysite vieni. Mes niekada nebūname vieni. Dabar šalia mūsų vaikšto tie, kurie jau išėję anapus. Neužmirškime pakabinti šiaudinio sodo, pagaminti Kūčią ar paskleisti ant stalo saują šieno, kad mūsų artimieji žinotų, jog yra laukiami mūsų namuose. Neužmirškime jų, nes būtent jie ateis mūsų visų pasitikti prie vėlių vartų, kai keliausime ir mes vėlių taku į mirusiųjų pasaulį. Be jų, atėjusių mūsų išsivesti, būtų gerokai baisiau. Todėl prisiminkime juos kasmet, kad nereikėtų bijoti, jog mirties valandą būsime užmiršti ir vieni mindžikuosime šalia žalio vario vartų nežinodami kurioje pusėje ieškoti vėlių suolo. O Kalėdų rytą išaugęs pasaulio medis vėl savo viršūnėje iškels šviečiančią saulę ir galėsime su nauja gyvybe sukti nesibaigiantį rėdos ratą.

Teksto autorė – Asta Valiukevičienė;
Nuotraukos autorius – Jonas Vaiškūnas;